Manau, kad žiniasklaidoje ir net gydytojų komunikacijoje buvo ištransliuoti trys labai pavojingi, klaidingi ir klaidinantys teiginiai: 1. Kaukės nuo viruso neapsaugo. 2. Jauni neserga arba serga labai lengvai. 3. Susirgimų nedaug ir jų beveik nedaugėja.
Ką dar galima ir reikia padaryti: dar ne vėlu pakoreguoti komunikaciją. Psichologiškai gal būtų sunku, bet epidemiologiškai – labai sveika.
1. Reikėtų sakyti, kad kaukės yra būtinos ir reikalingos. Net jeigu kaukė neapsaugo (o ji kažkiek apsaugo) – kaukė sukelia įtampą, gąsdina, bet tuo pačiu ji perspėja visus ir nuolat primena, kad virusas yra greta ir kad reikia saugotis ir saugoti kitus. Prie žmogaus su kauke parduotuvėje kažkodėl nesinori prisiglausti ir kažkaip savaime pavyksta nuo jo išlaikyti pagarbų atstumą. Keista, bet stovint eilėje visai nesinori dairytis į gražias merginas su kaukėmis. Staiga išaiškėjo, kad tų merginų grožį parduotuvėje mes visai be reikalo vertindavome tik pagal veidą. Kaip mes klydome. Su kaukėmis tos pačios merginos pasidarė ne tokios patrauklios.
2. Reiktų nuolat priminti jauniems, net jeigu jie serga rečiau, trumpiau ir lengviau, kad jie nėra apsaugoti nuo atskirų, pasitaikančių labai sunkių atvejų ir nuo blogų pasekmių – plaučių destrukcijos. Tai, kad statistiškai tokių atvejų nedaug – neapsaugo konkretaus jaunuolio nuo labai sudėtingo gydymo reanimacijoje. Reiktų nuolat priminti, kad jie turi vyresnių giminių: tėvų, senelių, tetulių, dėdžių ir dėdienių. Netgi roko žvaigždžių yra visai pagyvenusių ir nejaunų. Jeigu jaunuoliai patys serga lengvai ir maloniai – gali kitus, vyresnius – apkrėsti sunkiai ir nesmagiai. Psichologiškai šita menama laisvė nesusirgti kai kuriuos labai atpalaidavo nuo būtinybės saugotis ir saugoti kitus.
Tai, kad statistiškai tokių atvejų nedaug – neapsaugo konkretaus jaunuolio nuo labai sudėtingo gydymo reanimacijoje.
3. Dėl to, kad mes pirmaujame pagal beveik mažiausią užsikrėtusių skaičių, aišku, kad kalta silpna diagnostika. Deja, bet statistiškai mes pirmaujame kaip šalis, atliekanti mažiausiai testų. Kuo mažiau tiriame, tuo mažiau randame. Bus sunku, kai pradėsime tirti masiškai – gali būti, kad rezultatai mums nepatiks. Čia svarbu ne išsigąsti, o apsidžiaugti, kad galų gale situacija pradės aiškėti. Žinojimas baugina, bet jis skatina susikaupti ir pasitempti. Nežinojimas optimistus gali labai atpalaiduoti. Arba atvirkščiai – pesimistams kelti paniką ir baimę. Prisiminkite – siaubo filmuose yra baisiausia, kol skamba grėsminga muzika ir nieko nesimato. Kai pamatai, kartais norisi juoktis ar bent su palengvėjimu atsikvėpti. Žinoti yra sveika.
Dėl to, kad mes pirmaujame pagal beveik mažiausią užsikrėtusių skaičių, aišku, kad kalta silpna diagnostika.
Suprantama, nei kaukių, nei reagentų visiems neužteks, ir valdžia, tai numatydama, sakė, kad jie nereikalingi. Kad nebūtų panikos, ir todėl nebuvo – nei kaukių, nei reagentų, nei panikos. O lengvutė panika būtų visai gerai. Čia gi tokia paprasta logika: arba užsikrėtę visai nesisaugo, tuomet turi saugotis visi sveikieji, arba sergantieji saugosi, ir tuomet sveikieji laisvi ir laimingi šoka restoranuose ir geria vyną. Dar yra variantas saugotis visiems – nes niekas nežino – serga ar ne. Kiekvienam būtų gerai remtis prielaida: aš nežinau, o gal aš jau sergu. Aš stengsiuosi apsaugoti kitus, ir tuomet galbūt tie kiti stengsis apsaugoti mane. Tyrimai, testavimai yra gerai. Kaukė yra gerai. Kaukė yra pagarbos visuomenei ženklas. Kaukė yra mano kreipinys į kitus, kviečiantis saugoti save ir mane. Kai mano stomatologė pirmą kartą prieš dvidešimt metų pasitiko mane apsiginklavusi apsauginiu antveidžiu-kauke ir guminėmis pirštinėmis, aš supratau, kad ji myli mane. Ji pati nusprendė neužsikrėsti nuo savo pacientų – ir tuo būdu – vėliau – neužkrėsti manęs.
Kiekvienam būtų gerai remtis prielaida: aš nežinau, o gal aš jau sergu.
Ir todėl dabar, kai matau žmones su kaukėmis – parduotuvėje, gatvėje, darbe – aš manau, kad jie sako: „Myliu savo artimą, kaip pats save“.
Ir todėl meilė išgelbės pasaulį.
