Mergaitės niekados neišsitepdavo. Reikalavimai joms būdavo truputėlį didesni: vakare būdavo galima patikrinti kojinaites – ir jos vis dar būdavo baltos. Ir vėliau – neduokdie – šeštadienį su draugėm į alaus barą – šiukštu. Su bendradarbėmis – į gamtą, meškerioti, dviem dienom, su nakvyne – tegu nesapnuoja. Ką – neturi jau ko namie tvarkytis, skalbti, virti ar vaikus prižiūrėti. Šunį pavedžioti. Tegu sėdi namie su tom baltom kojinaitėm. Kiekvienam savo.
Žodžiu, tame pasaulyje buvo tvarka – nors jau smėlio dėžėje pasitaikydavo ir blogų berniukų (mergaičių – beveik niekada). Tie berniukai tai smėliu pasipilstydavo, tai kastuvėliu užvoždavo kokiam geresniam berniukui. Tuos blogesnius berniukus (ir vieną kitą nelabai gerą mergaitę) – kažkaip sutvarkydavo.
Arba mes patys juos išvarydavome, nežaisdavome su jais, arba pasiskųsdavom – mamai, blogesniu atveju – tėčiui arba mokytojui, gal net – policininkui. Jie išeidavo, tie berniukai, arba juos išvesdavo iš smėlio dėžės, išbraukdavo iš darželio, išmesdavo iš mokyklos.
Jie tuomet stovėdavo už kampo, atiminėdavo pinigus, rūkydavo ir keikdavosi. Jiems sugalvodavo specialius internatus, kolonijas ir kitas puikias perauklėjimo įstaigas. Kartais – kai kurie iš jų – ir toliau darė, ką norėjo – tie blogi berniukai. Rinko duoklę, reikalaudavo išpirkos, numaudavo automobilių ratus, o kartais – pasiimdavo ir ištisus automobilius – gausybę automobilių. Plėšikaudavo. Rydavo narkotikus. Prievartaudavo merginas. Šaudydavosi. Tais blogais laikais.
Kokio negero berniuko tėtis taip ir sakydavo: „Kaip duosiu tau į galvą, tai žinosi, kad muštis negalima“. Ir duodavo...
Po truputį tie blogieji berniukai beveik išnyko, o gal ir išvyko. Aišku, kai kurie berniukai tik apsirengė kitaip ir sugalvojo geresnių būdų pinigams pasiimti. Baltomis pirštinaitėmis. Atrodydavo visai švariai. Tiesa, merginų baltomis kojinaitėmis smarkiai sumažėjo. O kai mergina nebaltom kojinaitėm, vakare negali patikrinti, ar neišsipurvino. Bet vis tiek – gyvenime pasirodė tvarka. Pasidarė vėl beveik taip pat gera, kaip smėlio dėžėje.
Ir kai jau atrodė, kad viskas bus beveik amžinai gerai, viskas pradėjo blogėti. Tai, kad sumažėjo atlyginimai ir pensijos – tai dar nieko, palyginti su tuo, kad pasaulyje – iš kažkokių blogų ir blogiausių smėlio dėžių – pradėjo rastis pabėgėliai, musulmonai ir gėjai.
Pensininkai net nežinojo, ką galvoti – kurių labiau saugotis, kurie pavojingesni: nes ir tie, ir anie galėjo išprievartauti. Tiesa, tikimybė gauti į galvą nuo baltaplaukio mėlynakio kataliko vis dar išliko labai didelė, bet atsirado naujų grėsmių.
Ir kaimynai pradėjo nežinia ką išdarinėti – vieni patyliukais, klastingai, niekieno nepastebėti, visiškai slapta, per dešimtį metų beveik pasistatė atominę elektrinę beveik prie Gedimino paminklo. Kiti – jau daug metų gąsdina, kad užpuls – ir nepuola, ir nepuola. Treti nori sugriauti tautinę abėcėlę savo krikščioniškomis raidėmis. Ketvirti – taip užsislaptino, kad apie juos net laikraščiai nieko nerašo: joks normalus žmogus negali žinoti, kas yra Latvijos prezidentas nei kas Ministras pirmininkas. Norėtum – nei iš laikraščių, nei iš portalų nesužinotum, nieko apie juos nerašo – tektų kreiptis į google.
O ir apie kitus kaimynus – nieko negirdėti. Jeigu reikėtų išvardinti kokius Rusijos ar Baltarusijos meno ar mokslo žmones – tai tik tos dvi monstriškos pavardės ateina į galvą. Lieptų kas pasakyti nors po vieną gyvą tų šalių rašytoją, dailininką, kompozitorių ar dirigentą – susimautum iš karto. Atrodo, kad jų ten gyvų nebėra.
Žodžiu, su artimaisiais kaimynais – nekas. Tik kas darosi tolimuosiuose kraštuose – tai klaiku. Na, mūsiškai irgi kartais švaistosi peiliais, mėto vaikus į šulinius, degina gyvas merginas bagažinėse, prievartauja savo dukteris ir kankina pensininkus, kurie savo noru neatiduoda pinigų.
Bet tenai – užsieniuose – kartais pagalvoji, kad pas juos nebėra nei policijos, nei Dievo, nei teisybės. Net baisu pagalvoti – nei valdžios. Kuri savo laiku negalėjo jų smėlio dėžių apsaugoti, o dabar negali išvalyti nuo atėjūnų ir atbėgėlių. Reikia visus juos sugaudyti. Gal net pradžiai – uždaryti.
Taigi paimtų juos visus – išvarytų, išvežtų, deportuotų, išgabentų. Tenai – atgal – iš kur atėjusius. Aišku, reikėjo pačioje pradžioje jų neįleisti. Kastuvėliais, kibirėliais gintis, pilti smėlį jiems į akis. Kviestis – kaip mes kviesdavomės: mamas, tėčius, mokytojus, policiją. Gal ir dabar dar galima: kas, kad jų – milijonai, kad kai kurie iš jų gal ir neblogi berniukai, bet jie – ne tokie, kitokie, ir jų tarpe yra labai blogų – mums tokių nereikia.
Kas, kad kai kurie ten gyvena jau šimtą metų, ir jų tėvai jau ten gimę, ir jų tarpe yra daktarų, politikų, menininkų, inžinierių ir mokytojų. Velniop. Reikia kažką daryti. Reikia, kad būtų taip, kaip buvo, kol jų dar nebuvo. Reikia, kad jų nebūtų, kad jie išeitų geruoju.
Jeigu neišeina – reikia juos gėdinti, barti, įžeidinėti, nežaisti, nedraugauti su jais – kol susipras. Užgaulioti, niekinti, prasivardžiuoti. Kiekvienam atskirai – rėžti į akis: „Ko čia atėjai, eik namo, mes su tavim nežaidžiam ir nedraugaujam“. Kuo daugiau policijos, prievartos ir jėgos – tuo daugiau tvarkos. Mes gi prisimenam iš vaikystės, kaip mus auklėjo. Kokio negero berniuko tėtis taip ir sakydavo: „Kaip duosiu tau į galvą, tai žinosi, kad muštis negalima“. Ir duodavo...
Tik kai pagalvoji, kad jie, galbūt, neišeis. Kad jau nebus, kaip buvo. Kad reikės su jais kartu gyventi. Kad reikėjo bandyti su jais susidraugauti. Kad jų tarpe yra neblogų berniukų, kurie išvaryti ir paniekinti tuoj atsistos su blogais berniukais už kampo...
Kai pagalvoji – norisi užsikasti galvą smėlyje, užsikloti kibirėliu ir kastuvėliu ir užsimerkti. Arba griūti ant asfalto, trypti kojomis, rėkti ir šauktis tėčio ir mamos: „Darykit ką nors, aš noriu, kad būtų taip, kaip buvo. Pasiilgau baltų kojinaičių. Noriu ledų ir sriubos...“
TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: „Paroles, paroles, paroles...“
