Mūsų bėda ne Žemaitė ar Shakespeare'as (įrašykit bet kokią pavardę, kūrėjai niekuo dėti). Bėda yra mąstymas sąrašų prievolėmis ir reglamentais. Mentalitetas, kad švietimo tvarkytojas žino geriau apie kito žmogaus norus ir pasirinkimus. Vertybių monopolis, kuriame mokiniui įsiterpti savo balsu beveik nepaliekama vietos.
Tai va prašom – surašiau, kokia reforma mane džiugintų. Daugiausia turėjau galvoje gimnaziją, nes joje ta branda, kai smegenims jau reikia rimtos mankštos ir maisto. Atrodys gana paprasta, bet ar pasiekiama mūsų mokyklai? Jūs pasakykit.
Apie ką turėtų būti „Lietuvių kalba ir literatūra“?
Nejuokinkim svieto – tikrai ne apie „kalbos kultūrą“. Ir ne vien apie grožinę literatūrą.
Trumpai: verkiant reikėtų išplėsti skaitomų ir rašomų tekstų įvairovę, „kalbos kultūrą“ pakeisti kalbotyra, greta kalbotyros ir literatūrologijos įtraukti medijų perspektyvą, mokyti teorijų ir metodų, mokyti atlikti ir pristatyti tyrimus.
Būtų tobula, jei „Lietuvių“ stiprintų Lietuvos ir pasaulio kultūros pažinimą ir mokinių komunikacijos įgūdžius per pačius įvairiausius tekstus lietuvių kalba (nebūtinai lietuvių autorių). Jei mokykloje būtų ne šiaip skaitoma, rašoma, kalbama, bet po truputį tampama sąmoningais tekstų skaitytojais ir kūrėjais, suvokiančiais turinio, formos ir funkcijos ryšį.
Neįkertamus „samprotavimus“ vertėtų keisti žanrais, kuriuos pažįsta ir vartoja šiandieninė kultūra.
Greta grožinės literatūros, dirbti su dalykiniais tekstais ir medijomis, įtraukiant įvairiausias žmonių komunikacijos formas, pavyzdžiui, interneto svetaines ar komentarų gijas, skaitmeninius objektus su garsu, vaizdu, piešiniu, grafika ar kas dar ten būna (vaikai žinos, padės mokytojams),
Galiu lažintis, kad „lietuvių kalba“ nebebūtų „sunki ir nuobodi“, jei jaunimas gautų aktualias temas.
Neišvengiamai prireiks kompiuterių, planšečių, interneto, teks mokytis profesionaliai naudoti IT. Jaunimas turi didesnę multimedijų patirtį nei mes, bet mokykla jų išmanymą gali papildyti sistemingos medijų analizės įgūdžiais, mokyti kritiškai vertinti internetą kaip žinių ir tekstų šaltinį.
Paskutiniais gimnazijos metais jau reikėtų formuluoti tyrimo klausimus ir rašyti tiriamuosius darbus. Kokius, pavyzdžiui?
Koks šiandieninių socialinių medijų vaidmuo demokratinei diskusijai ir meno raiškos formoms? Kaip veikia propaganda interneto botų komentaruose? Kaip internetas pakeitė naujienų žanrą? Tokie klausimai galėtų būti studijuojami per medijų pamokas.
Galiu lažintis, kad „lietuvių kalba“ nebebūtų „sunki ir nuobodi“, jei jaunimas gautų aktualias temas. Netruktų ateiti suvokimas, kaip gerai savarankiškas rašymas lavina mąstymą.
Lietuvių mokytojos skundžiasi, kad jos neva dirba istorikų darbą, kai moko literatūros istorijos. Tai gal rašykite tarpdisciplininį istorijos ir kultūros/literatūros istorijos projektą – tiek sąlyčio taškų ir įdomių tyrimo klausimų galima būtų sugalvoti? Kultūrų sandūros ir konfliktai, lyčių lygybė, mokslas ir tikėjimas, vaikystė, pilietis ir tauta, partinė spauda, miestas ir kaimas, cenzūra ir viešumas, priespauda ir laisvė, skurdas ir gerovė. Tokia užduotis ne tik mokytų suvokti kultūrą istoriniame kontekste, bet ir parodytų skirtingų disciplinų metodų skirtumus.
Jei mokiniui įdomu, tegu renkasi studijuoti kad ir JAV prezidentų politines kalbas ar bet kokius kitus nelietuviškus objektus, jei tik jie yra išversti į lietuvių kalbą.
O tai ką siūlau vietoj kalbos kultūros? Aišku ką – šiuolaikinės kalbotyros pagrindus: pažintį su semantika, gramatika, pragmatika, kalba ir smegenim, kalbos įsisavinimu, rašytinės ir sakytinės kalbos skirtumais, pokalbio ir diskurso analize, kalbos istorija, pasaulio kalbomis, idėjomis apie kalbą ir kalbos politiką. Dar? Prašom dar: galima mokytis pažinti ir naudoti skirtingus stilius ir raiškas (formalų, neformalų, dramatišką, komišką, poetišką, dalykinį, šnekamąjį). Galima lingvistiškai analizuoti įvairių tekstų kalbą, klausiant, kur, kaip, kodėl žmonės vartoja skirtingas kalbos formas.
Kalba yra tekstai. Kalbos ir rašybos mokomasi skaitant, kuriant, analizuojant turiningus ir aktualius tekstus. O kalbotyra yra mokslas, lygiai kaip ir kiti, tad pabaigus mokyklą turi likti pamatas kalbos reiškiniams suvokti ir vertinti. Dabar lieka raudonas tušinukas.
Galima lingvistiškai analizuoti įvairių tekstų kalbą, klausiant, kur, kaip, kodėl žmonės vartoja skirtingas kalbos formas.
Ką skaityti ir kiek?
Pirmiausia, neturi likti privalomų kūrinių sąrašų. Kategoriškai manau, kad yra blogai mąstyti apie švietimą ribojant pasirinkimą. Neturi visi kaip klonuoti visoje Lietuvoje skaityti, galvoti, kalbėti tą patį. Mokytojai su mokiniais (grupėmis ar individualiai) tesirenka visus įmanomus tekstus – ir pagal planą, ir spontaniškai. Skirtingus tekstus skirtingiems tikslams.
Trumpai: mažinti klasėje analizuojamų grožinių kūrinių skaičių ir duoti laiko gilintis į kūrinius ir socialinius jų kontekstus, skaityti profesionalią dalykinę literatūrą.
Programos sudarytojai, literatūros ekspertai galėtų rekomenduoti keliolika (bet ne keliasdešimt) lietuvių literatūros klasikų (rekomendacijas kas keletą metų būtų galima keisti). Iš klasikų kūrybos reikėtų pasirinkti ir klasėje analizuoti bent po vieną kūrinį – iš literatūros, kultūros ar idėjų istorijos perspektyvos. Neturi būti paviršutinio skaitymo – užtektų gilintis į kelis kūrinius per metus, ne daugiau. Permetimas akimis keliasdešimties privalomų grožinės literatūros tekstų NĖRA išsilavinimas.
Ką duotų toks programos keitimas? Pirmiausia – vertingo laiko tyrinėti istorinį ir kultūrinį kontekstą, visuomenės reakcijas į analizuojamą kūrinį, išgauti papildomų perspektyvų interpretacijoms, pamatyti Lietuvos kultūrą pasauliniame kontekste.
Pirmiausia, neturi likti privalomų kūrinių sąrašų. Kategoriškai manau, kad yra blogai mąstyti apie švietimą ribojant pasirinkimą. Neturi visi kaip klonuoti visoje Lietuvoje skaityti, galvoti, kalbėti tą patį
Kontekstų ir kūrinių gretinimas išryškintų laikmečių (ir rašto kalbos) skirtumus, primintų, kad žmonės kitais laikais ir kitose pasaulio vietose turėjo (-i) tokių pačių (arba visiškai kitokių) idėjų ir patirčių. Kad per amžius žmogų jaudina ar kamuoja tie patys dalykai (kaip meilė, seksas, netektis, egzilė, šeima, emancipacija, vienatvė, alkoholis), o gera literatūra mūsų buvimui, mūsų tapatybei suteikia naujų prasmių. Neabejoju, kad toks tematinis ir kontekstualizuotas klasikinių kūrinių aptarimas klasėje gali virsti be galo įdomia veikla. Galima būtų rašyti kokios temos laike projektą – taip literatūros istorija taptų įdomesnė.
Savaime suprantama – nebus per daug, jei pakartosiu – visiems tiriamiesiems darbams būtina skaityti papildomą dalykinę literatūrą – recezijas, kūrinių interpretacijas, metodų ir teorijų aprašymus.
Ir, žinoma, be bendrų kūrinių, literatūros būtų skaitoma daugiau ir įvairesnės, individualiai ir grupėmis. Pavyzdžiui, kalbant apie literatūros kryptis, raidos laikotarpius, biografijas, mokiniai galėtų dirbti ne tik su aktualiais klasikiniais tekstais (novelėmis, eilėraščiais, romanais, rankraščiais, laiškais ir kt.), bet įtraukti filmų, dokumentikos, videoklipų, meno kūrinių. Programos gairėse užtektų nurodyti minimalų puslapių ir kūrinių skaičių, nepamirštant dalykinės literatūros ir medijų.
Kaip dirbti, kad būtų profesionalu ir nenuobodu
Nemalonu šitą rašyti, bet XXI a. Lietuvos mokykloje vis dar kartojami žinių paketai. Mokiniai gauna grožinio kūrinio interpretaciją, griežtus, iki pastraipų reglamentuotus formos rėmus ir atkartoja tą savo rašiniuose. Savarankiškas pažinimas, kūryba, idėjos, inovacijos, tyrimai – kiek vietos tam yra dabartinėje programoje?
Taigi, ko turėtų būti (daugiau)?
Trumpai: problemiški, aktualūs tiriamieji projektai, patrauklios kūrybinės užduotys, tarpdiscipliniškumas, multimedijos, technologijos (ne lobziką turiu galvoje).
Mokantis komunikacijos ir raštingumo reikia daug, daugiau nei šiandien, ir kitokios rašymo ir kalbėjimo praktikos. Mokiniai teigia, kad mokyklinės temos jiems būna neįdomios, sunku įsiterpti su savo nuomone. O juk turėtų būti smalsu, turėtų kilti noras pasigilinti. Atitrūkusi nuo tikrovės ir patirčių, kuriomis gyvena šiandieniniai mokiniai, mokykla yra mirusi mokykla.
Darbas su tekstais turi džiuginti, atverti naujus būdus pažinti ir suvokti pasaulį. Taip paprasta. Turėtų motyvuoti jau minėta rašymo formų ir žanrų įvairovė. Be trumpų užduočių raštu, galima būtų rašyti žurnalistinį tekstą, kurti filmą.
Kūrybinių užduočių galimybės neribotos: „sukurkite eilėraštį štai to laikotarpio stiliumi“, „paverskite šią baladę drama“, „vizualizuokite literatūros kūrinį“, „sukurkite grafinę novelę“, „įgarsinkite kūrinį“, „parašykite reklamą podkastui“, „paverskite šį romaną komiksu“, „pagal šį filmą parašykite eilėraštį“, „iš skirtingų kūrinių elementų sumontuokite youtubeʼo filmuką“. Kai kurios iš šių užduočių galėtų virsti klasės diskusija apie tai, kas skiria meną ir plagiatą, jei tokios ribos apskritai esama.
Įspūdžiai apie skaitomus tekstus, dalinimasis jais, individualios ar grupinės kūrybos užduotys gali būti geras akstinas tolesniam analitiniam darbui.
Visada praverčia bendradarbiauti su kitų dalykų mokytojais. Pavyzdžiui, per lietuvių pamoką galima mokytis mokslo populiarinimo ir žurnalistiniu stiliumi aprašyti kokį gamtos mokslų klausimą. Arba per užsienio kalbos pamoką pažiūrėti filmą originalo kalba, o per lietuvių parašyti jo kompozicijos ir raiškos analizę. Literatūros, kalbos, medijų mokymąsi irgi galima kombinuoti. Pavyzdžiui, kalbant apie medijas analizuoti skaitmeninės kalbos (sms, feisbuko, instagramo) ypatybes.
Būtų labai naudinga rimčiau padirbėti su informacijos vizualinės raiškos formomis, derinant su kitomis pamokomis, kur naudojami piešiniai, grafikai, diagramos. Aptarti, kaip atrodo multimodali komunikacija mokykloje ir už jos ribų (interneto svetainėse ir platformose).
Jei esate tėvai, prašau, nereikalaukite iš mokyklos egzamino pažymio. Reikalaukite vaikams teisės mėgautis pažinimu.
Praverstų rengti tiriamųjų projektų konferencijas – gimnazistai pristatytų žodžiu savo darbus vieni kitiems ir tai būtų vertinama kaip dalis projekto pažymio (kaip universitete). Apskritai kuo daugiau viešojo kalbėjimo analizės ir pratybų, nepamirštant įtraukti vaizdo, garso, filmuotos medžiagos.
Didesniems rašto darbams būtinos mokytojo(s) konsultacijos. Mokiniai irgi galėtų mokytis kolegiškai vertinti vienas kito darbą. Pastabos apie turinį, raišką, struktūrą turėtų būti rašymo proceso dalis. Taip dirbant rasis vertingas suvokimas, kad rašymas yra nuolatinis grįžimas prie pirminės idėjos ir probleminio klausimo, kad atsakymo ieškoma nuosekliai, sistemingai, metodiškai.
Skaitant mokslinius tekstus, galima išbandyti ir kitus žanrus: tarkim, perskaityti mokslinę studiją ir pagal ją „parašyti santrauką“, „paruošti žodinį pranešimą“, „sukurti konferencijos plakatą“. Tik maldauju, neįleiskite čia biurokratų su savo „apibrėžtimis“, kaip turi atrodyti „mokslo populiarinimo straipsnis“, „reklama“ ar „konferencijos plakatas“.
Labai svarbu suvokti raštingumą kaip kritiško, kūrybingo proto augimą, abstraktesnį mąstymą, sugebėjimą savarankiškai pasirinkti ir sukonkretinti savo interesą, tyrimo klausimą ir metodą, suvokti kontekstą, kalbėti rišliai, tiksliai, argumentuotai, naudojant teorines sąvokas ir orientuojantis į skirtingus adresatus. Galų gale, susivokimą, kaip techniškai ir estetiškai apipavidalinti (kompiuteriu parašytą!) tekstą, kaip cituoti dalykinę literatūrą ir sudaryti jos sąrašą.
Šiuos tikslus mūsų mokykloje, deja, užgožia smulkmeniškos priekabės prie lietuvių kalbos formų, kažkodėl vadinamų kalbos klaidomis.
Labai svarbu suvokti raštingumą kaip kritiško, kūrybingo proto augimą, abstraktesnį mąstymą, sugebėjimą savarankiškai pasirinkti ir sukonkretinti savo interesą
Daugiau laisvės mokytojams, mažiau reikšmės egzaminui
Trumpai: minimizuoti biurokratinį krūvį, rekomendacijos vietoj reglamentų, laisvė improvizuoti, kurti pamokų turinį, rinktis tekstus pagal klasės ir atskirų mokinių interesus.
Lauk šimtus puslapių reglamentų, lentelių su stiliaus, gramatikos, kalbos kultūros „klaidomis“ ir nesuvokiamais vertinimo kriterijais. Mokytojai gali ir turi vertinti tekstus kaip visumą, o ne blusinėdami pagal kalbos inspektorių pageidavimus. Gimnazijoje mokytojai jau turėtų dirbti kaip universitete – konsultuoti beveik suaugusius žmones kaip ekspertai. Tam jiems užtektų programos gairių – dalyko idėjos, tikslų, užduočių ir tekstų rekomendacijų.
Nenoriu girdėti, kad be biurokratų instrukcijų ir priežiūros struktūrų mokytojai nieko nesugebėtų. Nėra vadovėlių, nėra knygų bibliotekoje, nėra pinigų? Netiesa, pinigų yra, klauskite, kam jie naudojami. Manau, kad mūsų švietimas dar gyvas tik dėl nepasiduodančių mokytojų. Tokie galėtų padėti kolegoms, bendradarbiauti su universitetų humanitarais, bibliotekomis, kurti internetinius skaitymo ir kūrybinių projektų portalus, naujas mokymosi formas. Dirbtuves, laboratorijas, nesvarbu, kaip pavadinsi. Gero turinio ir patrauklaus darbo galimybių yra be proto daug. Dirbti ir mokytis, galų gale. Nelaukiant malonės.
Kad taip būtų, jau šiandien turime brautis per biurokratines džiungles ir smarkiai mažinti egzamino svorį. Vaikai geriau išlaiko anglų kalbos egzaminus ne todėl, kad nemoka lietuvių, o todėl, kad biurokratai supainiojo dresūrą su išsilavinimu, pilietiškumą su paistalais, pedagogiką su perauklėjimu. Egzaminui gali būti kaupiamas įvairių užduočių rinkinys, vadinamasis portfelis. Į baigiamąjį mokyklos pažymį turi būti įtraukti paskutinių, tarkim, dvejų, metų pažymių vidurkiai, ir mano minėtų tiriamųjų (metinių) projektų pažymiai.
Manot, neįmanoma? Aišku, kad įmanoma. Šitaip savo švietimą susitvarkė skandinavai (danai). Visą šį tekstą surašiau būtent naudodama, kas mane įkvėpė daniškuose dokumentuose. Ten kur mes statome sienas, danai atveria duris.
Manau, kad mūsų švietimas dar gyvas tik dėl nepasiduodančių mokytojų
Ne, mes nesam unikalūs mažutėliai, kuriems netinka vakarietiški išmislai. Norėčiau, kad toks mąstymas būtų kriterijus atsisakyti švietėjo paslaugų. Nemoki kalbų? Nesidomėjai, nemanai, kad mokytis iš stipriųjų yra stiprybė, o ne trūkumas? Ačiū, mes jums paskambinsim.
Pabaigai, jei dar skaitote
Koks mano interesas kritikuoti ir siūlyti? Kaip pilietė aš noriu išsilavinusios Lietuvos. Noriu, kad per lietuvių pamokas jaunimas pažintų Lietuvos kultūrą (ir švietimą) kaip europinės kultūros dalyvę, o žmones kaip tos kultūros kūrėjus.
Kaip motina norėčiau, kad atėjus į mokyklą mano vaikui nereikėtų palikti pažinimo aistros ir vaizduotės mokyklos rūbinėje.
O kaip universiteto dėstytoja sau ir savo kolegoms Lietuvoje ar kitur viliuosi taip pasiruošusių studentų, kad laikykitės ten.
Jei esate tėvai, prašau, nereikalaukite iš mokyklos egzamino pažymio. Reikalaukite vaikams teisės mėgautis pažinimu. Reikalaukite, kad iš jūsų vaiko nebūtų daromas lituanistinis klonas su svetimu pasaulio matymu. Tai, kas prasminga „ugdytinių“ dresuotojams, nebūtinai yra jauno žmogaus prasmė. Ne galia, o supratimu turi remtis mokykla.
Neabejoju, kad jau šiandien yra kaitos užuominų ir kietų mokytojų, kurie galbūt dirba taip, kaip čia surašiau. Arba panaudos, kas jiems čia patiks. Vis dėlto iki laimės žiburio norėtųsi ne pavienio indėlio ir ne popierinių pažadų dokumentuose, o mokyklinės kasdienybės transformacijos.
