V.Putinas neniekino J.Bideno – įstrigo, kad jis kaip tik atseikėjo komplimentų, J.Bideną pavadindamas „etišku“ ir „profesionaliu“.
V.Putinas akivaizdžiai parodė, kad norėtų dirbti su J.Bidenu, o pastarasis savo komentaruose žiniasklaidai sugebėjo surasti labai trapų balansą. Jis neliaupsino V.Putino stiliaus ar lyderystės, jis apie V.Putino Rusiją kaip tik kalbėjo gana kritiškai – bet jis ir nepamokslavo.
J.Bidenas irgi leido suprasti, kad tam tikromis aplinkybėmis galėtų dirbti su V.Putinu. JAV prezidentas nei stengėsi įtikti, nei elgėsi negražiai – kitaip nei per rinkimų kampaniją, kai jis aktyviai kritikavo V.Putiną.
Į Ženevą J.Bidenas atvyko kaip diplomatas. Garantijų, kad viskas praeis tvarkingai, nebuvo – kad ir kas laukia ateityje, susitikimas Ženevoje žymi naują pradžią.
Beje, neaiški Donaldo Trumpo administracijos politika Rusijos atžvilgiu J.Bidenui nesvarbi. Jis savo komentaruose spaudai neminėjo D.Trumpo ir neturi jokio noro tęsti tai, ką darė buvusi administracija – girti V.Putiną ir tuo pat metu leisti JAV ir Rusijos santykiams nuolat blogėti.
Tačiau tai buvo visiškai nuspėjama. Kur kas svarbiau tai, kad matomas akivaizdus skirtumas tarp Baracko Obamos Rusijos politikos ir J.Bideno Rusijos politikos.
B.Obama bandė izoliuoti Rusiją diplomatine prasme. Skambėjo frazė „Nebus taip, kaip anksčiau“, o po 2014 metų aukšto ir vidutinio lygio diplomatiniai santykiai tarp Vašingtono ir Maskvos visiškai įstrigo.
J.Bidenas į Ženevą atsivežė kitokį požiūrį. Jį ne tik domino susitikimas su V.Putinu – jis su Rusijos prezidentu susitiko lyg rodydamas, kad grįžtama prie diplomatijos.
Tai reiškia ne nuolaidas Kremliui ar susitaikymą su Rusijos užsienio politikos tikslais. Grįžimas prie įprastos diplomatijos turimas omenyje kaip šalių lyderių kalbėjimasis – J.Bidenas pradėjo susitikimą pasakydamas, koks svarbus tiesioginis kontaktas.
Pareiškimas kuklokas, bet jis liudija naują požiūrį. Abi pusės patvirtino ekspertų grupių, kurios dirbtų su ginklų kontrole ir kibernetinės atakomis, poreikį.
J.Bideno ir B.Obamos administracijų tikslai sutampa – užtikrinti Europos saugumą, atgrasyti Rusiją ir remti demokratiją kaip geriausią alternatyvą V.Putino stiliaus autoritarizmui. Bet priemonės kitos – J.Bidenas vertins, kokios naudos bus iš diplomatijos.
Galiausiai susitikimą Ženevoje reikia vertinti visos J.Bideno kelionės į Europą kontekste – ji turi kelias prasmes.
Labiausiai akivaizdu tai, kad Vakarų politikai Rusijos atžvilgiu labai svarbi Vakarų vienybė – jos siekė ir iš esmės pasiekė B.Obama. D.Trumpas vienybei pakenkė prekybos karais, konfliktuodamas su Vokietija ir reguliariai abejodamas NATO prasme.
J.Bideno susitaikymas su dujotiekiu „Nord Stream 2“, kurio užbaigimas neišvengiamas, nebent rudenį rinkimus Vokietijoje laimėtų žalieji, paviršutiniškai gali būti suprantamas kaip nuolaida Rusijai.
Iš tiesų ši pozicija yra JAV Rusijos politikos pamatas, pradedantis ir įtvirtinantis transatlantinio aljanso solidumą. J.Bidenas padarė viską, kad ištransliuotų žinią apie Europos vienybę tiek europiečiams, tiek, Ženevoje, V.Putinui.
Subtilesnis, nors ne mažiau svarbus, signalas – J.Bideno Amerikos lyderystė. Vašingtonas aiškiai leidžia suprasti, kad nei ES, nei kuri nors atskira Europos valstybė nesiims iniciatyvos dėl Rusijos.
Susitikimas Ženevoje buvo dvišalis – jis nevyko Didžiojo dvidešimtuko susitikimo ar Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos paraštėse. Įtariu, kad tai yra tylus pripažinimas, jog Europa nepadarė didelės pažangos kalbėdama su Rusija apie Ukrainą, Baltarusiją, žmogaus teises ir demokratiją.
Normandijos ketverto – Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos – formatas turėjo išspręsti Ukrainos problemas. Taip neatsitiko, be to, ES atrodo iš esmės bejėgė dėl Baltarusijos.
Vakarų politiką Rusijos atžvilgiu, kaip ir per Šaltąjį karą, dar netrumpai formuos Vašingtonas. Ne todėl, kad J.Bidenas nepasitiki Europa, ir ne dėl asmeninės tuštybės – J.Bidenas mano, kad būtent toks būdas spręsti Europos saugumui aktualiausius klausimus yra geriausias.
* * *
Michaelas Kimmage'as yra Amerikos katalikų universiteto istorijos profesorius, Vokietijos Maršalo fondo ekspertas, knygos „Vakarų apleidimas“ („The Abandonment of the West“) autorius.
