Daug negalvojęs Mykolas išneša diską į rūsį ir pažada: „Nuo šiol bėgiosiu! Po ketverių metų olimpiadoje lėksiu kaip vėjas“. Na, ir kas, kad iki šiol diską svaidė. Mykolas gi sportininkas, o bėgimas – tai sportas. Dar ir stadionas tas pats, kaip ir disko metimo. Juk svarbiausia – kad sirgaliai būtų patenkinti.
Gal kažkas ir patikėtų, kad talentingasis disko metikas per ketverius metus pavirs į viesulą bėgimo takelyje. Ypač jei jis suburtų komisiją bėgimo greičiui pagerinti, o kas savaitę per televiziją pasakotų, kaip stengiasi. Vis dėlto po ketverių metų olimpiadoje paaiškėtų liūdna tiesa: vien kalbomis greitas nebūsi. Todėl M.Alekna, kaip ir kiti sportininkai, nesiblaško ir kantriai daro tai, ką moka geriausiai. Žodžiu, sportas yra daugiau mažiau nuspėjamas.
Visai kitaip – politikoje. Šiandien galima mėtyti diską, rytoj nusipirkti badmintono raketes, o poryt porinti rinkėjams, kad esi patyręs imtynininkas. Ne, čia ne apie partijų kaitaliojimą. Čia apie tai, kad politikai reaguoja į tai, kokios problemos tuo metu aptarinėjamos garsiausiai. Arba, kalbant sporto terminais, velkasi aprangą tos sporto šakos, kuri tą dieną pritraukia daugiausia žiūrovų.
Jau beveik du mėnesius Lietuvoje populiariausia politinio sporto šaka – šiuolaikinė penkiakovė prieš biurokratiją. Anksčiau ją individualiai kultivavo „Teltonikos“ įkūrėjas Arvydas Paukštys, kai kurie kiti verslininkai. Reklamos praktiškai nebuvo, tad varžybos vykdavo pustuštėse salėse. Žiūrovai kur kas labiau domėjosi pensijų didinimo maratonais, sunkumų nuo mokesčių mokėtojų pečių kilnojimu, kainų šuoliais į aukštį bei algų šuoliais į tolį.
Tačiau užteko A.Paukščiui vieną kartą paskelbti viešai apie jį įtraukusią sporto šaką, ir staiga paaiškėjo, kiek daug šiuolaikinės penkiakovės prieš biurokratiją entuziastų Lietuvoje.