Tam, kad Valiui Ąžuolui ar bet kuriam kitam Seimo nariui netektų raudonuoti tuščiomis pas rinkėjus atvažiavus, Seimo kanceliarija sandėlyje turi per 200 rūšių įvairiausių dovanų.
Toks sandėlis buvo mano svajonė gūdžiais 90-aisiais, kai kasmet po kokius septynis kartus tekdavo pasukti galvą, kuo pradžiuginti draugą gimtadienio proga.
Priminsiu, kad tuo metu parduotuvėse lengviausia buvo gauti nebent acto arba druskos. Dar kartais būdavo kartono skonio bandelių. Be to, kanceliarines išlaidas dažniausiai sudarė už priduotą tuščią tarą gautos kapeikos.
Tačiau net ir tokiomis sąlygomis norėdavosi padovanoti ką nors originalaus. Tad nenuostabu, kad Kauno Aukštųjų Šančių dovanų rinkoje sukosi kankorėžio formos žvakės arba širdies formos vazos saldainiams.
Kai būdamas dešimties pats gauni žvakę arba pamatai vazą iš tavęs gavusio klasioko veidą, pradedi suprasti, kad dovana – ne šiaip bet koks daiktas, už kurį vakaro pabaigoje gauni gabalėlį torto. Dovana yra žinutė jos gavėjui nuo dovanotojo.
Kokią žinutę rinkėjams nunešė V. Ąžuolas, per kadenciją išdalijęs jiems daugiau nei 600 šokoladinių saldainių rinkinių, per 500 kavos pakuočių ir dar keliolika sieninių laikrodžių?
