Tačiau kiekvienas bandymas baigdavosi nesėkme. Tada pasiguosdavome, kad šįkart buvo neblogų dalykų, o tada pradėdavome aiškintis: ar kūrinys buvo prastas, ar negebėjome jo tinkamai pristatyti?
O gal pristatytas netinkamu laiku? Ištisus metus – iki kito bandymo – įvairūs ekspertai komentuodavo, ko pritrūko kūrinyje ir ką reikėtų daryti kitaip, kad pagaliau pavyktų. Ir tada gyventume kaip kokioje Švedijoje.
Kritikai sako, kad viskas, ką mums iki šiol pavykdavo sukurti, įtikdavo tik siauram žmonių ratui, vadinamajam elitui. Tas elitas esą ir nubalsuodavo už tai, kas jam pačiam tinka. O reikia kažko, kas patiktų visiems. Atitiktų laikmečio tendencijas, kalbėtų apie lygybę ir teisingumą. Kad visi lengvai suprastų, kad rastų bent dalelę savęs kūrinyje. Kad jaustų, jog autoriai ir apie juos pagalvojo.
Na, bet pakaks apie „Euroviziją“. Kada nors mes ją laimėsime. Pakalbėkime apie sunkiau pasiekiamą tikslą – mokesčių reformą, po kurios nebereikėtų bandyti iš naujo.
Taigi kasmet Lietuvoje bandoma įgyvendinti mokesčių reformą.
