Sutiko trys broliai valdovui padėti. O kaip nepadėsi, kai viltis į juos ne tik valdovas, bet ir šimtai tūkstančių paprastų žmonių buvo sudėję. Bylojo valdovas broliams: „Eikit ir raskit man ministrų lygiai keturiolika. Tik žiūrėkit, kad anie būtų geresni už buvusiuosius“. Vyriausiajam liepė atvesti devynis, viduriniajam – pakaks ir dviejų.
Na, o trečiam broliui sunkiausia užduotis teko. Surasti tris ministrus. Ne tik išmintingus, bet ir tokius, kuriems nebūtų gėda su trečiuoju broliu vienam kambary būti. Ir dar pridūrė valdovas, kad trečiojo brolio atvestus ministrus tikrinsiąs su didžiausia atida.
Sakysit, kas čia tokio Gerovės valstybėje tris išminčius rasti? Išties šalyje toje išminčių netrūko. Bet maža buvo tokių, kurie su trečiuoju broliu norėjo reikalų turėti. Ėjo kalbos, kad brolis turįs labai keistų pomėgių – niekuo dėtus žmones varydavo lipti stačiausiom kopėčiom, o šiems nukritus, kviesdavo vaikus imti pagalius ir užmušti nekaltus žmones.
Pasklido trys broliai po plačiąją šalį ministrų ieškoti. Pirmieji du greitai apsisuko ir atvedė į valdovo rūmus vienuolika geresnių ir prastesnių kandidatų, gyvenimo mačiusių. Pakraipė galvas valdovas ir sako: „Šitie tai visa galva aukštesni už buvusiuosius“. Tuo metu trečiasis brolis dieną naktį klaidžiojo po Nemuno pakrantes praeivius stabdydamas ir savo nesuprantamais klausimais baugindamas: „Ei, ar tu technokratas?“, „O tu ar nori gyventi oriai ir tikėti teisingumu?“
„Rodos, pats nustebo, kai sutiko tokį, kuris į jo klausimus pagaliau teigiamai atsakė. Apsidžiaugė brolis išgirdęs, kad praeivis sutinka teisingumo ministru tapti. Tik džiaugsmas tas jo truko neilgai.
Pabūgo praeivis, kad žiniuonys pradės jo skalbinius viešai skalbti, ir paspruko, trečią brolį susikrimtusį palikęs.
Bet rankų nenuleido brolelis.
