Pirmieji mitai apie pasakiškus Landsbergių turtus ir užsieniuose statomas vilas gimė dar tada, kai dabartinis užsienio reikalų ministras Gabrielius baiginėjo pradinę mokyklą.
Iš lūpų į lūpas sklido istorijos apie tai, kad sugriautų kolūkių plytos negali šiaip sau be pėdsako pradingti. Jos kažkokiu paslaptingu būdu pavirtusios į Gabrieliaus senelio Vytauto Landsbergio vilą tolimojoje Šveicarijoje.
Labiausiai tais laikais vertintas pavogtas sugriautų kolūkių šiferis. Daugiau ir mažiau išsimokslinę žmonės skaičiuodavo, kad pardavus visą šiferį pakaktų ne tik vilą apstatyti, bet ir vaikams bei anūkams nerūpestingą gyvenimą užtikrinti.
Kai šitiek mitų prikurta, labai sudėtinga turėti Landsbergio pavardę, nusipirkti vilą užsienyje ir neatkreipti žmonių dėmesių. Papartis, sugalvojęs pražįsti Joninių naktį, irgi negali tikėtis atmušti gamtininkų minias lakonišku atsakymu, jog tai tik jo šeimos reikalas – žydėti ar ne. Net jei pinigų žiedams šeima gavo savo pačių sunkaus darbo dėka.
Eikime nuo mitų prie realybės ir panagrinėkime G. Landsbergio šeimos vilos istoriją šiais aspektais: žurnalistų elgesys, istorijos pateikimas, G.Landsbergio reakcija ir ką šioje istorijoje buvo galima padaryti kitaip.
Kaip giliai galima lįsti?
Tie, kurių paslaptis atkapsto žurnalistai, visada sakys, kad buvo pažeista jų teisė į privatumą.