Paskaičiuokime. Ministerijoms vadovauja keturios moterys ir pustrečio karto daugiau vyrų. Leiskimės laipteliu žemiau. Čia santykis šiek tiek krypsta į moterų pusę, bet skirtumas vis dar didžiulis. Viceministrai laimi prieš viceministres rezultatu 27:14.
Užtat ministerijų administracinei ūkinei veiklai kontroliuoti dažniau pasitelkiamos moterys: šiuo metu dirba šešios kanclerės ir penki kancleriai. Tiesa, rezultatas dar keisis, nes trys ministerijos nėra paskelbusios apie paskirtas kancleres (-ius). Daug moterų dirba ten, kur reikia ne vadovauti, o tik patarti. Ministrams patarinėja 20 vyrų ir 18 moterų.
Jeigu skaičiuotume visų minėtų vyrų ir visų moterų vidutinius darbo užmokesčius, gautume, kad pastarosios ministerijų vadovybėje uždirba gerokai mažiau, nei vyrai. Visų pirma todėl, kad patarėjos gauna mažiau, nei viceministrai ir ministrai.
Kaip ministerijose, taip ir ant žemės. Vyrų darbo užmokestis Lietuvoje yra maždaug 13 proc. didesnis, nei moterų. Panašus ir Europos Sąjungos vidurkis. Europos Komisija (EK) yra išskyrusi keletą pagrindinių priežasčių, kodėl moterys uždirba mažiau. Viena iš jų – daugiau moterų dirba sektoriuose, kuriuose atlyginimai yra mažesni, nei kitur. Tai socialinė rūpyba, sveikata ir švietimas.
Atrodo, kad dabartiniame ministrų kabinete kėdžių dalybos vyko kaip tik paskaičius EK ataskaitą. Trys iš keturių Vyriausybės ministrių vadovauja Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoms. Kuruojančioms sektorius, kurie, anot EK ataskaitos, yra sistemiškai nuvertinami. Šiose trijose ministerijose ir viceministrių yra santykinai daugiau: septynios ir keturi.
Klausimas, į kurį nėra atsakymo: kodėl socialinėje rūpyboje, sveikatoje ir švietime vidutiniai atlyginimai – mažesni, nei kitur? Ar todėl, kad šiuose sektoriuose reikia mažiau kompetencijų arba darbas – lengvesnis? Arba čia yra darbuotojų perteklius? O gal todėl, kad čia dominuoja moterys, sutinkančios dirbti už tiek, kiek vyrai nustatys?
Teoriškai darbo užmokestį turėtų reguliuoti rinkos taisyklės. Jeigu moterys iš anksto žino, kur didesni atlyginimai, jos gali sukti ta kryptimi – stoti į atitinkamas studijas, vėliau siekti karjeros. Tačiau praktikoje tai neveikia. Galiausiai rinkėjai, akcininkai, vadovai priima sprendimus, atveriančius daugiau kelių vyrams.
Kalbu ne tik apie mūsų Vyriausybę. EK atkreipia dėmesį, kad tarp lyderiaujančių bendrovių vadovų tik mažiau dešimtadalis yra moterys. Nepaisant to, kad Europoje daugiau moterų turi aukštąjį išsilavinimą, nei vyrų. Kitaip tariant, prie karjeros starto linijos stoja daugiau moterų, tačiau kiekviename etape vis daugiau jų sustoja pačios arba yra sustabdomos.
Situacija pasikeis, kai sulaužysime stereotipus.
