Marie Dumoulin: Kas gali įtikinti Ukrainą pradėti taikos derybas su Rusija?

Šios sąlygos dar toli gražu neįvykdytos, tačiau, Ukrainai tęsiant kontrpuolimą ir susigrąžinant svarbias teritorijas, pavyzdžiui, Chersoną – vienintelę regioninę sostinę, kurią Rusija užėmė per pradinį puolimą, – Kyjivas gali būti palankesnėje padėtyje pradėti diplomatines derybas.

Svarbiausias elementas, galintis įtikinti Ukrainą dalyvauti derybose, kai ateis laikas, bus tarptautinių partnerių garantijos dėl jos saugumo.

Vis dėlto tai mažai tikėtina dėl Ukrainos pažangos mūšio lauke. Svarbiausias elementas, galintis įtikinti Ukrainą dalyvauti derybose, kai ateis laikas, bus tarptautinių partnerių garantijos dėl jos saugumo. Ukrainiečiams tai reikštų, kad jie galėtų pradėti taikos derybas su Rusija būdami tikri, kad jų sąlygos yra ne tik realios, bet ir pripažintos tarptautinės bendruomenės.

Tai suteiktų derybininkams ir plačiajai Ukrainos visuomenei tam tikrų garantijų, kad bet koks susitarimas tuoj pat nebus pamirštas ir nesuteiks Rusijai drąsos ateityje rengti naujus išpuolius. Taip pat bus svarbu suteikti investuotojams pasitikėjimo šalies ateitimi ir nutiesti kelią jos atstatymui bei pabėgėlių sugrįžimui.

Tačiau tokios garantijos gali būti pavojingos. Pavyzdžiui, jei įsipareigojimas yra per daug įpareigojantis, išorės veikėjai – šiuo atveju Ukrainos Vakarų partneriai – gali būti įtraukti į konfliktą, išprovokuotą garantijas gavusios šalies elgesio. Todėl yra įprasta, kad garantiją teikiantys subjektai pasilieka sau galutinį sprendimą dėl jų intervencijos pradžios taškų bei dėl jų pagalbos masto.

Jei įsipareigojimas suvokiamas kaip nenuoširdus, jis gali padrąsinti priešiškus veikėjus ir galiausiai susilpninti pažeidžiamos šalies saugumą. Taigi patikimos saugumo garantijos išreiškia pusiausvyrą tarp rizikos lygio, kurį garantai yra pasirengę prisiimti, ir politinių interesų, kuriuos jie gina gindami konkrečios šalies saugumą

Iki šiol buvo pateikta nemažai pasiūlymų dėl paramos Ukrainai.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Volodymyras Zelenskis

Po to, kai 2022 m. rugsėjį Rusija neteisėtai aneksavo keturis Rytų Ukrainos regionus, Ukraina oficialiai pateikė prašymą dėl narystės NATO. Lapkričio 29 d. NATO užsienio reikalų ministrai pakartojo organizacijos „atvirų durų politiką“ ir savo įsipareigojimą Ukrainai karo metu, nors šiuo atveju jie nesvarstė Ukrainos prašymo.

Ukrainos prezidento biuro vadovo Andrijaus Jermako ir buvusio NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogo Rasmuseno ataskaitoje pasisakoma už „Kyjivo saugumo sutartį“, kuri apimtų saugumo garantijas, atgrasančias nuo būsimų išpuolių prieš Ukrainą ir suteikiančias pagrindą tarptautinei karinei pagalbai atsinaujinusios agresijos atveju.

Kyjivo saugumo paktas būtų bendras strateginis dokumentas, kurį parengtų grupė valstybių garantų, galinčių dvišaliu pagrindu prisiimti papildomus privalomus įsipareigojimus padėti Ukrainai atkurti ginkluotąsias pajėgas ir gynybos pramonę, rengti bendrus mokymus ir pratybas bei stiprinti bendradarbiavimą saugumo srityje.

Europos užsienio santykių taryba nustatė „ilgo karo planą“, kuriame raginama išplėsti Vakarų paramą Ukrainai, įskaitant oficialų įsipareigojimą teikti pagalbą ir paramą Ukrainai, kad būtų užtikrinta jos gynyba būsimo užpuolimo atveju.

Galimos paramos mastas turėtų išlikti gana neapibrėžtas, kad visos galimybės išliktų atviros ir Kremlius negalėtų tikrinti jų limito.

Tai ne tik labai svarbu siekiant padėti Kyjivo politinei vadovybei pradėti derybas kuo geresnėje padėtyje, bet ir parodys Ukrainos partnerių pasirengimą remti jos kovą už suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Tai turėtų būti papildyta didesne karine ir finansine pagalba, taip pat nuostatomis dėl sankcijų įvedimo ar atnaujinimo. Galimos paramos mastas turėtų išlikti gana neapibrėžtas, kad visos galimybės išliktų atviros ir Kremlius negalėtų tikrinti jų limito.

Ukrainai artėjant prie narystės ES, tikslinga pradėti derinti šalies narystę su dabartinėms valstybėms narėms teikiamos paramos sąlygomis. Tačiau jei panašų įsipareigojimą prisiimtų ir kiti Vakarų partneriai, įskaitant Jungtines Valstijas, tai padėtų išlaikyti transatlantinę vienybę dėl paramos Ukrainai. Savo ruožtu Ukraina turėtų įsipareigoti išlaikyti savo pajėgumus ginti savo teritoriją. Siekiant išvengti bet kokios moralinės rizikos, saugumo garantijos nebūtų taikomos automatiškai, tačiau Ukraina ir jos partneriai sukurtų specialų skubios pagalbos mechanizmą, pagal kurį būtų vertinamas saugumo incidentų pobūdis ir nustatomi atitinkami veiksmai.

Suteikdami V.Zelenskiui ilgalaikius įsipareigojimus, Ukrainos tarptautiniai partneriai gali padėti jam į taikos derybas žengti su didesniu užtikrintumu dėl Ukrainos saugumo ateityje.

Nepriklausomai nuo to, kokia bus konkreti saugumo garantijų forma, labai svarbu, kad jos suteiktų Ukrainai solidarumo jausmą ateityje ir aiškiai parodytų Rusijai, jog bet koks būsimas eskalavimas sulauks didesnės Vakarų paramos. Abu šiuos tikslus galima pasiekti tik patikimai įsipareigojus Ukrainos partneriams, o tai priklausys nuo jų šiuo metu teikiamos realios pagalbos ir nuo jų platesnių politinių ir saugumo interesų nuoseklumo.

Ukrainos saugumas turi būti svarbiausias diskusijų dėl būsimo susitarimo elementas. Suteikdami V.Zelenskiui ilgalaikius įsipareigojimus, Ukrainos tarptautiniai partneriai gali padėti jam į taikos derybas žengti su didesniu užtikrintumu dėl Ukrainos saugumo ateityje.

Kol kas labai svarbu, kad Ukrainos partneriai ir toliau teiktų karinę pagalbą ir leistų Ukrainai pačiai nuspręsti, kokias sąlygas reikės įvykdyti, kad būtų pradėtos taikos derybos. Tačiau jie taip pat turėtų pradėti kurti išsamią viziją, kokias garantijas jie gali suteikti Ukrainai, kad užtikrintų jos ilgalaikį saugumą.

Marie Dumoulin yra Europos užsienio santykių tarybos programos „Platesnė Europa“ direktorė.