Tu tik bėgi arba kariauji, ramiai taria žmona. Sėdi virtuvėje kitapus stalo, gurkšnoja arbatą ir taria: bėgi arba kariauji.
Tik du variantai – bėgti arba kariauti. Tokia, anot mylimosios, mano strategija kivirčijantis.
Kokioj kitoj plotmėj dar šitos alternatyvos atpažįstamos?
Atsakau: mūsų visų. Visus 2023-uosius turėjome tuos du pasirinkimus, tik du: arba arba. Žmona visai Lietuviai (išskyrus anuos pavienius didvyrius į didmoteres) galėtų tarti tą patį: Tu, Lietuva, arba kariauji, arba bėgi. Neturi kito scenarijaus.
Kaip dabar matau, nuo sunaikinimo pavojaus kas į krūmus, kas atostogų į Turkiją, kas iš Seimo, kas į tiktoką ir pan. kaip kiškiai mikliai išsibėgiojome. Vien Jonas Ohmanas ir keli kiti viešumoje regimi lietuvių kariai fronte visus metus kartojo: mes jau kariaujame. Ne tik sakė, kartojo, bet ir realiai kariavo. Kai pats kariauji, lengviau sau ir kitiems pasakyti: mes kariaujame. Kai nekariauji, nieko ir nesakai. Nes bėgi. Bėk, lietuvi, bėk. Lietuvi, bėk.
Prabėkime trumpai politinės plotmės įvykius, atskleidžiančius, kaip desperatiškai mes bėgame, bėgame, bėgame.
Nuo savęs ir nuo sunaikinimo.
I. Seimo nepabėgimas iš Seimo
Nepavykęs, tiesa, bėgimas. Nes tokių atvejų tiek Vakarų demokratijose, tiek asmeninėse biografijose kaži ar dažnai būna, kad įsigudrintum pabėgti nuo savęs – anksčiau ar vėliau vis tik susitiksi su savimi, tik dar skaudžiau.
