Tąsyk užuodžiau specifinį aštrų kvapą skleidžiantį terpeną – tokį angliavandenilį. Jį sukelia rūkstantis kanapių augalas, su niekuo nesupainiosi.
Akivaizdu, kad panelė sunerimo ne dėl paties kvapo, o kad išsidavė. Miesto centre užsiiminėjo jos laisvei pavojinga veikla. Negali žinoti, ar kanapės dūmas nebus paaštrinęs jos paranojinių pojūčių. Nuo kanapių ne visiems būna smagu. Neadekvačius potyrius išgyvenantiems būtina nedelsiant liautis rūkius ir kreiptis į pagalbos į psichiatrą. Bėda, kaži ar visi tai supranta.
O suprasti tikrųjų pavojų nepadeda ir tai, kad įstatymu vardu jie visi – visi penkiolika – yra galimai nusikaltėliai ir nusikaltimo bendrininkai. Visi penkiolika malalietkų šalia Gedimino prospekto.
Dar jie yra zombiai, anot ekspremjero. Ir šiaip tarčiokai, anot davatkų, neskiriančių kanapių suktinės nuo aguonų nuoviro.
Tarp bičiulių ir artimųjų turiu ne vieną, kuris ne pirmą dešimtį metų bent kartą per savaitę praktikuoja savo ritualą – patraukia gandžos. Jeigu aklai klausytume verygų, jie jau turėjo seniai būti švirkštais subadę ne tik venas, o ir kirkšnis, arba tapę nuolatiniais beprotnamio klientais. Tik valstiečių demagogija jų neveikia, jų neveikia net baudžiamoji grėsmė – kaip buvo, taip ir lieka linksmi ir sėkmingi žmonės. Tokie truputį amžinai rastafariai.