Marijus Gailius: Netikėk rusų turistų ašaromis, Europa

Dar iki Krymo aneksijos Lietuvos širdyje, Katedros aikštėje, susipažinau su jaunu, žvitriu rusu. Sėdėjome šalia vienas kito, įsišnekėjome. Atrodė, galėtų būti civilizuotas dviejų jaunų džentelmenų pokalbis Europos sostinėje, tačiau įpykęs pašokau, nusmeigiau žvilgsniu turistą ir pasišalinau.
Marijus Gailius
Marijus Gailius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Ant Katedros aikštės granito jis liko orkiškai išdidus su kremliaus teisybe karčioje šypsenoje – kad Lietuvoje ni*uja demokratijos nėra ir tik rusų pasaulis – pasaka.

Tuo metu Europoje nevaržomi siautėjo ne tik rusturistai, bet ir ruskanalai. Apsistojęs bet kuriame Vakarų viešbutyje profilaktiškai įsijungei televiziją ir spėliojai, kokia solovjovų ir skabajevų verbalinių vėmalų potekstė, koks tikslas, juk turėjo būti tikslas, pretekstas. Tikslą supratome šįmet. Kremliaus orkestruojamos peredačios jau tada buvo kaip reikiant atskiedusios smegenis anam mano penkių minučių pažįstamajam.

Europa netrukus apsispręs, ar pagaliau nustoti švaisčius rusams Šengeno vizas. Ukraina, Lietuva, kitos šalys ragina karą pradėjusios šalies gyventojams palikti tik humanitarinį praėjimą į Europą. Tačiau Vakarų medijos pakilo ginti ir rusų turizmą. „Financial Times“ redakcijos skiltyje rašo: „Dauguma rusų per dviejų savaičių turą nelabai domėsis vietiniais žmonėmis ir medijomis. Bet kai kurie domėsis. Kiekvienas šviesos ruoželis, prasiskverbiantis pro Kremliaus melų prieblandos užuolaidą, yra vertingas“ (2022 08 28).

Panašiai argumentuoja Ido Vockas iš „New Statesman“: „Vakarai turėtų stengtis statyti tiltus su rusais, o ne juo atkirsti“ (2022 08 10). Net „Politico“ skeptiškas: „Rusų studentai Europos universitetuose sako, kad rusofobija tapo beveik normalizuota“. Leidinio apžvalgininkas Jamie'is Dettmeris dabartinę Rusijos gyventojų padėtį net lygina su rašytojo Vladimiro Nabokovo (!) sovietų laikais (2022 08 12). „EU Observer“ apžvalgininkė Caroline de Gruyter mąsto: „Leiskime rusams atvykti į Europą. Kuo daugiau laiko jei praleis Santorine, Ibizoje ar ne tokiose prabangiose vietose, tuolab juos paveiks tikrovė ir faktas, kad Europoje galima diskutuoti apie politiką“ (2022 08 24). Ir t. t.

Taip ir įsivaizduoju, kaip poniutės iš Maskvos priemiesčio, padauginusios martinio Ibizos pliaže, susimąsto apie demokratiją ir individo laisves, pajunta karo ir savo, kaip politinės tautos, veiksmų siaubą, išgyvena kaltę ir tą pačią akimirką, saulei leidžiantis į Viduržemio jūrą, tampa disidentėmis. Ko ne Nabokovas!

Deja, Europa nieko nebegali rusams duoti. Juolab ne Ibiza, ne Maljorka, ne Palanga. Ir rusai nebeturi ko Europai pasiūlyti. Rusas Europoje – vartotojas, savo nešvarių rublių švaistūnas, kurį dar reikia prižiūrėti, ar po savęs neprikiaulins. Vienintelė vieta Europoje, kur rusą kaip turistą dar verta įleisti, yra Buča.

Rusas Europoje – vartotojas, savo nešvarių rublių švaistūnas, kurį dar reikia prižiūrėti, ar po savęs neprikiaulins.

Europos reikia sunkiai mokytis. Per turistinę kelionę į Vilnių, Paryžių ar Romą rusui neatversi akių, nes jis čia atvyksta ne prapūsti smegeninės, ne praplėsti savo karmą, o vartoti. Beje, taip keliauja dauguma vakariečių – jie vartoja vietoves, pavyzdžiui, Veneciją. Be tai jau kita tema.

Gyvendamas Paryžiuje, 2010-aisiais dirbau intensyviame turistų traukos objekte, Monparnaso bokšte, kur turistai, taip pat ir daugybė rusų, burdavosi pastebeilyti į Eifelio bašnę arba zakatą virš Paryžiaus. Vėliau pagal elgesį ir drabužius galėjau 98 proc. tikslumu nustatyti, iš kurios šalies lankytojas. Mano pastebėjimai yra kultūriniai stereotipai, vis dėlto statistinis jų tikslumas linksmas. Olandai visada geros nuotaikos, o britai – saviironiški. Ispanai – patys draugiškiausi, danai – šalti. Amerikiečiai! Amerikiečių su niekuo nesupainiosi, nors puertorikiečiai – jau kitokie. Lenkai užrietę nosį. Estai ir lietuviai išsiskyrė kuklumu, latviai truputį priminė rusus. Rusų turistams patiko mano aptarnavimas, nes su jais bendravau rusiškai. Rusai juk visur mėgsta truputį rusiško pasaulio, ar ne?

Į paskutinį dangoraižio aukštą pakilusius lankytojus kvietėme nusifotografuoti prie sienelės ir išeinant siūlėme pirkti kičinių suvenyrų su jų atvaizdais. Kinai iš provincijos retai pirko, užtat iš didmiesčių šlavė asortimentą urmu. Japonai su pabrėžtinu mandagumu brėžė ribą, kad su mūsų paslaugomis nenori turėti nieko bendra (ir gerai darė), rytų vokiečiai pyko ir buvo grubūs. Kai per dieną aptarnauji tūkstantį žmonių iš įvairių šalių, pasaulis atrodo įvairus ir spalvingas.

Vis dėlto viena turistų grupė, vos paplūdusi iš lifto, stačiai kėlė siaubą. Tai buvo Vokietijos rusai. Neretai vos užkalbinti puldavo grasinti, lyg juos visus iki vieno vienytų mafijinis kodeksas. Neradau tuomet, daugiau kaip prieš 10 metų, tokio elgesio paaiškinimo.

Dabar turiu paaiškinimą, prielaidą: štai ką iš ruso padaro lepinimas Europos privilegijomis. Ant lėkštutės patiekta Europa ne sutramdo, o išlaisvina žvėrį. Priimti Europą morališkai nepasiruošusiam – taip pat pavojinga, kaip šokti parašiutu be instruktažo.

Ant lėkštutės patiekta Europa ne sutramdo, o išlaisvina žvėrį.

Šią vasarą po karo debesimis užėjus liūčiai, dvi rusiškai bendraujančios moterys įsmuko pasislėpti į proletarišką kavinę, kurioje kaipsyk rašiau. Išsidabinusios buvo ne pagal tokią vietą. Atleiskite, gal rekomenduotume mums restoraną, kreipėsi vyresnioji dama, tos kitos, matyt, motina. Pasiūliau „Stiklius“. Izvinite, ar padėtumėte iškviesti taksi? Mums neveikia. Atidariau programėlę, iškviečiau. Paklausiau: jūs turbūt pabėgėlės iš Ukrainos? Kvailas klausimas įvertinus aplinkybes. Iš Kaliningrado, patikslino. Sutrikau. Ponia tada pasiūlė: atvažiuokite pas mus kada į Kaliningradą paviešėti. Atleiskite, atsakiau, palaukime geresnių laikų, bet ačiū. Nu da, tas karas, karas, numykėm apie kažką nepatogaus.

Apėmė neaiški gėda, kad leidžiu sau laisvai šnekučiuotis su dviem pramogai nusiteikusiomis viešniomis iš okupantų šalies, o ji, laukdama taksi, toliau savo: keliaukite su mumis pavakarieniauti! Pagaliau įsiterpė dukra, gražiai nuaugusi moteris su traktoriaus padangomis vietoje lūpų: ką tu, mama, jis gi vedęs! Ne statusas šiuo atveju pagrindinė priežastis. Jeigu kviestų vyresnio amžiaus moteriškė su dukterimi iš Ukrainos ar kitos Europos šalies, gal ir palaikyčiau kompaniją.

Kaip paaiškinti rusui, kad jis nesupranta, ką daro?

Nepaaiškinsi.

Europos neišmoksi vartydamas prabangaus restorano meniu ar atlikdamas nuotraukytę nuo Eifelio bokšto. Mokantis Europos skauda, kartais iki nuogų nervų. Dabartinę Europą pradėjo nukirsdinta karaliaus galva, užbaigė Aušvico košmaras, įtvirtino Europą transformacijos vargai po Berlyno sienos ir sovietų imperijos griūties. Respublikos tik tarp pirštų pačiupinėti gavę rusai, deja, mokėsi iš kitos, rušistinės, praktikos.

Mums irgi nebuvo lengva – dar gyva vertybinio persitvarkymo patirtis. Antrosios respublikos pamokos, ištrūkus iš bolševikiškojo ruspasaulio, turėjo savo kainą, ar tai būtų didelė lietuvių emigracija, ar nusikaltėlių padermės įvaizdis Skandinavijoje. Europa susigrąžino mus truputį sulaukėjusius, vis dėlto išlaikiusius 1791-ųjų Gegužės 3-iosios Konstitucijos orumo atmintį.

Europa susigrąžino mus truputį sulaukėjusius, vis dėlto išlaikiusius 1791-ųjų Gegužės 3-iosios Konstitucijos orumo atmintį.

2006-aisiais, tai yra 8 metai iki Krymo aneksijos ir Donbaso, mokiausi pagal projektą Danijoje kartu su danais ir kitais bendraamžiais iš dveji metai į Europą pargrįžusių šalių. Nors buvome uždaresni, kiek kaprizingi ir kreivoki, jautėmės visaverčiai europiečiai. Mus kuravęs dėstytojas Reksas pakvietė savo auklėtinius iš – kaip tada sakydavome – Rytų Europos, į savo gimtadienį. Vaišino valgiais ir vynu. Reksas nuėjo gulti ir leido mums būti. Kažkas pasiūlė: imam vyną – ir į baraką. Pats nenešiau, nors gėriau. Tai buvo „120“ prekės ženklo vynas, nepamiršiu.

Ką jūs padarėte? Ryte Reksas jautėsi sutrikęs, piktas ir pasibaisėjęs. Ar jūs suprantate, ką jūs padarėte? Mes nesupratome, kad savo dėstytoją apvogėme. Mums, gimusiems homosovietikais, jeigu ant stalo padėta, vadinasi, nachalevai. Kas, kad išgrobėme privačią žmogaus nuosavybę. Ir dar naktį.

Susigėdę nešėme dar nepradarytus vyno butelius atgal į Rekso namus. Kai lentynoje išvystu šitos markės etiketę, iki šiol sugrįžta gėdos atgarsis, kokie, ak, kokie mes tada buvome netašyti ne-europiečiai. Šiandien svetimo vyno nebeneščiau, nors kažin ar ir po tiek metų esu įsisavinęs visas vakarietiškos civilizacijos – bendrijoje sukurtų laisvių ir teisių, pagarbos teisei ir nuosavybei, pamokas.

Daugelis pažįstame nemažai rusų, dauguma jų geri arba, sakytum, dūšios žmonės. Pažįstu keletą, kuriuos pavadinčiau europiečiais. Vienas jų, Andrejus, Rusijai pradėjus karą su šeima pasitraukė į Europą. Jo organizaciją Maskvoje paskelbė užsienio agentu kaipsyk tuo metu, kai susipažinome. Tai buvo 2015-aisiais. Per šiuos metus visiems Europos ieškantiems rusams buvo užtektinai laiko pasidaryti savo išvadas – prisiimti kaltę ir kilti į kovą su režimu arba sprukti.

Dabar per vėlu.

Reikia turėti ir daug rublių, ir netašyto įžūlumo, kad išdrįstum užsiprašyti turistinės vizos į Europą. Po vasario 24-osios rusui keliauti į Europą pramoginiais sumetimais turi būti elementariai gėda. Nes rusui, išsaugojusiam padorumo likučius ir sąmoningai suvokiančiam Vakarų civilizacijos vertę, gėda lieka vienintelė nuostata, kuria galima pateisinti jo įgeidį atvykti šiapus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis