Krekenavoje kimšto dešrigalio neėmiau į burną nuo 2006-ųjų, kai prabilo Dalia Budrevičienė, tiesa, per tą laiką įpratau vengti ir kitos pramoniniu būdu (vadinasi, neišvengiamai kankinant gyvūnus) gaminamos mėsos. Po „trigalvio slibino“ machinacijos kaip ir nemažai kitų vartotojų nežengiau kojos į „Maximą“, kol po Rygoje sugriuvusios parduotuvės tragedijos neatsiprašė Ignas Staškevičius.
Nepirkti rusiškos produkcijos paprasta, nes jos rinkoje (beveik) nebėra, atsisakyti karą netiesiogiai remiančių gamintojų – tai kasdienis tylaus kilnumo gestas, savigarbos sau, kaip daugmaž etiškam kapitalizmo bendrininkui, deklaracija. Negaliu dabar patikėti, kiek kartų jaunystėje esu padaręs tokią kvailystę kaip „Vičiūnų“ surimio lazdelių valgymas. Einant pro maisto lentynas nuo logotipo su keturiomis raudonomis raidėmis ir mėlynu paukšteliu viršūnėje akis nusisuka refleksyviai lyg nuo ryškios šviesos dirgiklio. Ir atvirkščiai, koks nedidelis džiaugsmas apima aptikus prekę ukrainietišką. Kasdieniais mažmožiais žaidžiame laisvą rinką.
Mano paskutinį rusišką daiktą Lietuvos interneto mažmenininkai iki šiol siūlo maždaug už 250 eurų, beje, daugiau kaip penktadaliu brangiau nei jis man pačiam atsiėjo 2020-aisiais.