Vien pavadinimu pasisveikinančios laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja darbo savaitę pradėjo klausimu, kokius daiktus verta įsigyti „juodąjį penktadienį“. Apie reikalus Egipte – nė sakinio, nė skiemens.
„Žinių radijuje“ – tyla.
Ir portalų skaitytojai per naktį primiršo, kas anądien įvyko.
Teisingai, ko gero, žurnalistai ir redaktoriai daro. Rasti bent 10 minučių Egipte praėjusios Klimato kaitos konferencijos rezultatams aptarti – taip pat reikšminga, kaip vertinti Lietuvos futbolo rinktinės šansus Pasaulio čempionate Katare.
Lietuvoje neturi didelės reikšmės kasmetinis, dvi savaites vykstantis diplomatų suvažiavimas, kurį aktyvistai šįmet pakrikštijo žalumo plovimo festivaliu. Tuo metu Didžiojoje Britanijoje, pirmadienį aptariant konferencijos COP27 rezultatus, aukščiausioji politinė valdžia virė lyg anglimi kūrenamoje aukštakrosnėje.
Kodėl klimato konferencijos taip nedžiugina, kad net eteryje nebelieka apie ką kalbėti? Kodėl toks svarbus renginys dvidešimt septintą kartą iš esmės baigiasi visuotiniu nusivylimu? Šįmet konferencija vėl nečiupo už čiupros pagrindinio klausimo – kaip planetos valstybėms atsisakyti iškastinio kuro. Po pernykštės COP26 Glazge pasaulis „palaipsniui nutraukia“ anglies naudojimą, tačiau karas Europoje privertė vėl paleisti anglies jėgaines. Kaip apibendrino „Deutsche Welle“, per praėjusius metus metano, miškų ir bankų politika žalyn pasistūmėjo vos per nagą.
Šįmet konferencija vėl nečiupo už čiupros pagrindinio klausimo – kaip planetos valstybėms atsisakyti iškastinio kuro.
Dalyvauti konferencijoje, kuri neužkabina esminių klausimų, o ambicingiausius pasiūlymus iškart blokuoja geopolitikos blogiukai, taip pat prasminga, kaip kalti vinis į bangų plaunamą smėlį tikintis, kad jos ilgai stirksos. Bemaž visos pasaulio šalys susimeta brangiems lėktuvų bilietams, delegatų maitinimui ir nakvynei, kad išvystų jiems Saudo Arabijos ištiestą didįjį pirštą. Viso gero ir iki kitų metų.
Šiais metais Egipto paviljonus užliejo didžiausia pasaulyje teršėja plastiku „Coca-Cola“, kitais metais naftą išgaunančiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose galime tikėtis užuominų, kad ir nafta gali būti ne tokia bloga ar bent pusiau žalia. Paryžiaus konferencijose 2015 m. ir Glazgo konferencijoje pernai pats lankiausi naftą išgaunančių Artimųjų Rytų valstybių paviljonuose, kur vos įžengęs sulauki neproporcingo ištaigingumo ir pasyviai agresyvaus mandagumo. Jų tikslas kasmet tas pats – mandagiais ir mandrais žodžiais užkalbėti tuos, kurių išlikimo grėsmės tikros ir apčiuopiamos.
Pernai Jungtinių Tautų klimato konferencijoje šeimininkai, škotai, pakvietė apsilankyti jų tradicinių gėrimų degustacijoje (skotčo, atspėjote). Atvykusius mus pasitiko smegenų pudrinimo šturmas: didžiausių prekių ženklų vadovai rodė gražias skaidres ir gyrėsi, kokie jie tvarūs ir žali. Nusikeikiau ir ištrūkau į škotišką darganą parūkyti.
Konferencijų naratyvas, kasmet vis atsikartojantis, tik su nežymiomis korekcijomis ir skirtingomis potemėmis, primena „Netflix“ rodomą vokiečių serialą „1899“. Pusantro tūkstančio keleivių plaukia laivu per Atlantą ir po daugybės antgamtiškų nutikimų nebesuvokia, kas darosi jų tikrovėje. Dešimtys tūkstančių delegatų plaukioja po konferencijų paviljonus ir nenori suprasti, kas darosi jų tikrovėje. Kaip fantastiniame seriale, taip ir klimato konferencijose, yra keli neva sumanesni, kurie apšoka ir pergudrauja kitus.
Tikrovėje sapnuojančius serialo veikėjus kaskart pažadina balsas jų galvose: „Pabusk!“ Jie pabunda, tačiau niekas nesikeičia, jų išlikimo grėsmės tik gilėja. Klimato krizė irgi išbudino ne vieną. Tačiau pabudę atsikeliame vis toje pačioje susinaikinimo tikrovėje.
Nors vienintelis mums likęs šansas – ištrūkti iš simuliacijos, mes toliau kiekviename savo žingsnyje simuliuojame tikrovę.
Nors vienintelis mums likęs šansas – ištrūkti iš simuliacijos, mes toliau kiekviename savo žingsnyje simuliuojame tikrovę. „Pabusk!“ – girdime galvoje neapsispręsdami, ką pirkti per „juodąjį penktadienį“ ir kurią šalį rinktis pasinaudojus viliojančiu avialinijų pasiūlymu. O čia dar Vilnius perbraižo ir perkloja gatves ne dėl mašinų, o dėl pėsčiųjų, krūmelių, dviračių… Net kai fiziškai pasikeičia tikrovė – siaurinamos gatvės ir iš panosės dingsta parkingai, tai toli gražu ne visus pabudina.
Pirmadienio rytą pabudome praktiškai nesulaukę diskusijų iš aukščiausios politinės darbotvarkės Egipte, nes intuityviai nujaučiame, kad ten nieko ypatingo nevyko – tik forma, įvaizdis, daugžodžiavimas. Klimato krizės sprendimo nerasime šitose milžiniškose konferencijose, juolab tikrai ne kitų metų rudenį Dubajuje (tikėtina, kad aktyvistė Greta Thunberg renginį jau boikotuoja avansu).
Ukrainoje degant rusų bombarduojamoms naftos produktų saugykloms, kitur Europoje su nauju pajėgumu kūrenant anglies jėgaines, o susprogdintam vamzdžiui Baltijos jūros dugne tuščiai išleidus į orą 300 tūkst. tonų metano, bene svarbiausia praėjusios COP27 žinia tokia: nebeliko vilties išlaikyti globalinį atšilimą iki pusantro laipsnio („Keep 1,5 alive“). Kartu tai reiškia rekviem ne vienai vandenynų užliejamai valstybei. Nykštukinė Tuvalu ruošiasi savo teritoriją perkelti į... duomenų debesį, pasirinkdama vien skaitmeninę tautos ateitį.
Tad didžiausias delegatų pasiekimas Egipte toks – tai ne naujos pasekmių švelninimo pastangos, o sutarimas įkurti žalos ir nuostolių fondą prisitaikymui prie žiauriai pasikeitusios gamtinės tikrovės. Kitaip sakant, mes turėsime vis mažiau galimybių sustabdyti ekstremalius gamtos reiškinius, užtat susimesime daugiau pinigų atlyginti uraganų, liūčių, sausrų nusiaubtiems kraštams ir atlyginti stichijų pražudytų žmonių artimiesiems. Kaip taikliai palygino išsamiausias žinias apie klimatą rengiantis „The Guardian“: „Žalos ir nuostolių fondas reikalingas, bet jis svarbus prisitaikymui, o ne prevencijai; tai lyg susimesti naujiems kaimyno drabužiams pravėpsojus į degantį jo namą, kai pats numetei degtuką“.
Tiesa, Lietuva šioje išlikimo rusiškoje ruletėje iš esmės nedalyvauja, nes ekstremaliausi gamtos išbandymai mūsų krašte – tai dešimties laipsnių šaltukas lapkričio viduryje.
Klimato kaitos konferencijos, kur lygiavertį balsą su kitais turi Rusija ar Kinija, yra simuliacija. Kaip Jungtinės Tautos parodė nesusidorojančios su Rusijos agresija, taip nesusidoroja ir su klimato krize. Pasauliui būtinas iš esmės naujas sprendimų formatas, kurio privalo ieškoti atskiri sektoriai ar valstybių blokai. Europos Sąjungos ir JAV žalioji politika turėtų nurungti į taršą nusispjaunančias autokratijas, o vėjo energetika ir elektromobilių pramonė – nugalėti Didnaftę (big oil).
Dirbdamas šiai Vyriausybei su kolegomis laikiausi principo, kad problemas turi padėti išspręsti valstybė, nesukurdama didelių nepatogumų visuomenei, neaukodama sunkiu darbu užsitarnauto vartotojų komforto. Deja, toks „pragmatiškas idealizmas“ susiduria su įgyvendinimo kliūtimis – interesų grupių pasipriešinimu. Vairuotojai negali nevairuoti, pirkėjai negali nepirkti, teršėjai negali neteršti.
Lieka kita išeitis, galbūt ji ir telieka – trumpalaikiu laikotarpiu mūsų gerovei ir komfortui nebūtinai patogūs sprendimai turi rastis ne kurorte Egipte, ne Gedimino pr. 11, o pačioje pilietijoje. Kitaip sakant, prabangių džipų vairuotojų kritinė masė vieną dieną turėtų nubusti ir susitarti, kad paspirtukas ir viena kelionei išsinuomotas elektromobilis, o retsyskiais – net atkarpėlė troleibusu, yra ir pačiam praktiškesnis, ir planetai naudingesnis būdas judėti mieste (tai, beje, faktas).
Nes kol patys nepabusime, pasaulis už mus nepabus.
Lietuvoje kurį laiką veikia pasipriešinimo judėjimo „Extinction Rebellion“ atšaka, tik kad jų pasirenkamos priemones nedrąsios, sakytum, lietuviškai kuklios. Kur tie aktyvistai, kurie priklijuos savo plaštakas prie Saukos arba apipils kečupu Čiurlionį, kur? Kol vietiniai aktyvistai neišdrįs bent valandėlei, kaip Didžiosios Britanijos judėjimas „Just Stop Oil“, blokuoti Geležinio vilko gatvės per piką, tol nepabusime. Asmeniškai neagituoju ir nemanau, kad užpulti meno vertybes ar pavargusius savo vaikų šoferius yra geriausias būdas atkreipti dėmesį į klimato krizę, vis dėlto griežtai pareikalauti savo rinktos valdžios, įtakingo verslo ir šalies akademijos imtis pokyčių būtų pats laikas.
Pareikalauti taip, kaip tai padarė „The Guardian“ žurnalistas Patrickas Greenfieldas, kietai užspaudęs Pasaulio banko prezidentą Davidą Malpassą, arba jaunimas Barselonoje, po savaitę trukusio protesto išsikovojęs privalomą klimato krizės kursą universitete.
Arba taip, kaip tai padarė Lietuva, galantiškais diplomatiniais akibrokštais parodžiusi pavyzdį geopolitikos milžinėms, prisnūdusioms pavojingoje tikrovės simuliacijoje. Lietuvos laikysena dėl Ukrainos ir Taivano ir yra tokio pobūdžio manevras, kokio reikia klimato krizei suvaldyti. Mažyliai turi pagrindiniams teršėjams spirti į užpakalį, mat didieji yra per vangūs subjektai, kad patys sau įsispirtų.
