Ar tai apskritai buvo įvykis, jeigu jis neatsitiko?
Truputį praskleisiu šio Nepaprastai Unikalaus Atsitikimo užkulisius: tai įvyko viename Žvėryno bute, vienam statistiniam rinkėjui geriant rytinę kavą ir klausant naujienų apie balsų proporcijas kandidatams ir referendumams. Tas asmuo suprato apsigavęs atiduodamas balsą referendume, nes daugiausia rėmėsi informacija, paskleista vienoje jutubo laidoje.
Ta informacija buvo klaidinanti.
O tas apsišovęs rinkėjas buvau aš.
Tik pabandykite dabar įsivaizduoti įvykio Emocinį, Moralinį ir Nacionalinį mastą: laisvas žmogus buvo suklaidintas laisvos žurnalistikos laisvos šalies laisvuose rinkimuose! Argi ne skandalinga? Kur žiūri teisėtvarkos Agnė? Ir iš kur tokia panieka žmogui?
Nors jaučiausi patyręs Didžiai Išskirtinį Reiškinį, nieko negalėjau padaryti.
Mat aš jau savaitė buvau ištrynęs savo feisbuką. Kadangi neturėjau kur padėti savo Neregėto Negirdėto Atradimo, jis įsikabino smegenų žievėn kaip erkė: bandžiau ją nusikrapštyti nuskalaudamas kavos gurkšniu ir pranešimu instagrame, kurį tuoj pat ištryniau, nes niekas ten nesidomi politinėm aktualijom. Netgi ketinau pranešti naujieną redakcijai.
Tačiau aš tik pabaigiau kavą, atsistojau ir nuėjau į dušą.
Ir kas, paklausite, iš tiesų tada atsitiko? Ogi nieko ypatinga: paprasčiausiai turėjau normalias sąlygas išgyventi savo pyktį. Lietuva liko kur buvusi, suklaidinusi televizija irgi, referendumas vis tiek nepraėjo. Užuot socialiniame tinkle įsivėlęs į reakcijų ir grįžtamojo ryšio dinamiką, kuri būtų parodžiusi tikrąjį ištikusios bėdos lygį, pabuvau su savo jausmais ir mintimis.
Per 11 metų metų veidaknygėje praktiškai buvau pamiršęs, ką tai reiškia. Tarytum gyvybės syvus siurbiančią matricą nugalėjęs Neo, aš ištryniau trečdalį gyvenimo kauptą sąmonės tęsinių archyvą tinkle ir jau esu pasiruošęs liudyti prijungties prisiekusiesiems, kaip gyvena žmonės anapus Cukerbergistano. Arba – kaip kenčia jo kalėjime.
Pirmojo ryškaus signalo sulaukėme iš pačios matricos – tai nemaloni žinia, ką iš tikrųjų „Facebook“ korporacija veikia su mūsų duomenimis apie mus. Daugiau kaip prieš metus paaiškėjo, kad mūsų „duomenų kūnai“ programuojami veikti prieš mus pačius. Vis dėlto virtualiojo įvaizdžio, žinių mainų ir ryšių imperijoje kilusi komunikacinė krizė beveik nieko nelėmė, o Lietuvoje ant vietinių tinklų frype.lt ir one.lt palaikų užaugusios platformos vartotojai išaiškėjusį rizikos faktorių išvis ignoravo.
Man irgi užtruko susivokti. Atsimenu, kad pirma nusprendžiau sraute (beveik) nebeskelbti asmeninės informacijos. Tuomet atsisakiau mesendžerio. Galiausiai atėjo Galutinio Lūžio Laikas.
Prieš išsitrindamas feisbuką dar porą savaičių užtrukau atlikdamas atsisveikinimo ritualą – peržiūrėjau savo draugų anketas su dauguma jų iš naujo susipažindamas, nors pasišalinęs iš tinklo didžiosios dalies jų turbūt niekuomet nebesutiksiu nei gyvai, nei virtualiai. Ir kaip aš, lyg Odisėjas, netikėtai išlipęs kur nors Baltijos krante, nusistebėjau, kad didžioji dalis virtualybės prietelių jau seniai buvo išnykę iš mano akiračio lyg miesto objektai pro pakilusio lėktuvo iliuminatorių: algoritmo dėka jie seniai tebuvo virtę statistiniais skaitmenos vienetais. Nors naiviai maniau, kad mes tebedraugaujam, dar susimatom burbuluose, dar pasilaikinam... Kurgi ne. Pamačiau, kad didžioji dalis Žmonių Iš Praeities sukūrė šeimas, todėl patys virtualybėj nebeturį ką veikti: tokia koreliacija, kone dėsnis. Kam dar rūpi įsivaizduotas gyvenimas, kai kuri savąjį?
Kam dar rūpi įsivaizduotas gyvenimas, kai kuri savąjį?
Dar parsipumpavau išsitrynėliams siūlomą savo duomenų kūno urną, sveriančią pustrečio gigabaito. Paspaudimų „patinka“ sąrašas užima beveik pusantro tūkstančio „Word“ puslapių, paskelbtųjų nuotraukų archyvas sudaro apie du tūkstančius, išlikusių susirašinėjimų – su pustrečio tūkstančio žmonių. Dabar per 11 metų surinkta patirtis bus nebe viešoji atmintis, o tik katalogas mano kompiuteryje.
Bet nepamirškime tų adiktų ir adeptų, kurių sielom toliau minta Cukerbergistano Ozyris. Prieš evakuodamasis iš nepakeliamos veidaknygės būties lengvybės, į aparatą įdiegiau keletą ekrano monitoringo programėlių: „Your Hour“, „Usage Time“, kurios man parodė, kad feisbuke praleidžiu iki penktadalio savo prijungties laiko – ir tai be mesendžerio. Tai – neskaičiuojant nardymo tame socialiniame tinkle per kompiuterį. Neskaičiuojant tų mąstymo minučių, kurias nesąmoningai išbarstai vien laukdamas notifikeišenų.
Penktadalis telefono laiko yra nemažai – tai daugiau nei valanda per dieną, o jeigu įsiveli į kokią rimtą diskusiją – bent dvi. Išėjus iš feisbuko atsitiko du neprognozuoti dalykai: naudojimasis instagramu, kaip įtariau, neišaugo (liko apie 5 proc.). Vaizdai taip neįtraukia, jie neįpareigojantys, nekonfliktiški. Užtat kasdienybės tarpus ėmė užpildyti jutubas: ar tai ruošiu maistą, ar valausi dantis, ar vairuoju nuobodžiu keliu, vis paklausau paskaitų, interviu ar dokumentikos: todėl Yuvalio Harario, lyg kokio premjero patarėjo, daugiau nė ausyse girdėti nebenoriu.
Išėjus iš feisbuko atsitiko du neprognozuoti dalykai: naudojimasis instagramu, kaip įtariau, neišaugo (liko apie 5 proc.). Vaizdai taip neįtraukia, jie neįpareigojantys, nekonfliktiški. Užtat kasdienybės tarpus ėmė užpildyti jutubas.
Tačiau netgi ne privatumo prioritetas ir švaistomo laiko sąnaudos privertė nutraukti visa, kam skirdavau savo minčių ir minučių šalimais tikrovės ir knygų, netgi ne nuolat perkuriamos privatumo sąlygos ir atnaujinama naršymo aplinka, ne troliai, ne įkyrūs draugai, ne gausėjantys reklaminiai brukalai, ne mano paties noras būti pastebėtam ir sulaukti pripažinimo, vis dėlto net ne Švč. Trejybė: „Sekti“, „Dalintis“ ir „Patinka“, o tai, kaip feisbuke mutuoja tie vartotojai, kurie labiausiai rūpi.
Nebeatpažįstu jūsų, žmonės. Aš ir savęs nebeatpažįstu. Apibendrinus mūsų bendravimo evoliuciją feisbuke – tai yra pastarąjį virtualiosios komunikacijos dešimtmetį, priėjau prie išvados, kad ten viskas tapo taip svarbu, kad svarbu nebeliko niekas.
Anksčiau atrodė, kad tinklas veikia kaip demokratiškų debatų ir idėjų mainų platforma, kur galėjome keistis nuomonėmis ir už savo žodžius nenukentėti; dabar regisi, kad kitos nuomonės neįdomios, jeigu jos neatitinka tavosios. Tarytum alkoholinio kokteilio taurėje opinijų sluoksniavimasis į požiūrių „getus“ sukuria itin iškreiptos tikrovės atspindį, kuriame didelė dalis vartotojų tiesiog atsiriboja ir į polemiką nebesikiša. Vadinu tai Užkalnio-Ramanausko fenomenu, kuris, užmezgęs pumpurus tradicinėje žiniasklaidoje (daugiausiai radijuje), vėliau išplito ir kitose medijose. Reiškinio principas paprastas: priimi tą, su kuriuo sutari, o paskui tas asmuo atitinkamai pasikviečia tave (į laidą, į sieną, į dialogą). Vienpusiškai konstruodamas diskursą, tik gerokai agresyvesniu tonu (aš vis tiek teisus, net jei meluoju) į JAV prezidentus įsiveržė ir Donaldas Trumpas.
Priėjau prie išvados, kad ten viskas tapo taip svarbu, kad svarbu nebeliko niekas.
Anksčiau atrodė, kad feisbukas skirtas pasidomėti, kaip mąsto ir gyvena kiti; dabar atrodo, kad jame įdomiausias liko didysis „aš“ – Savo Sienos Valdovas. Tyrimai rodo, kad net bendraudami akis į akį žmonės 40 proc. laiko užima kalbėdami apie save. Veidaknygėje mano reikšmė išauga iki 80 proc. Ir nesvarbu: narciziška tai ar sveika, natūralu ar dirbtina – per daugiabalsį chorą mes tiesiog nebegirdime vienas kito. Ir vis dėlto kuo karštesnę ir subjektyvesnę remarką į srautą išmeta vartotojas, tuo ji sulaukia didesnio įsitraukimo. Ta Šimonytė tokia ir tokia! Oi, patinka, patinka. O Nausėda tai išvis! Labai patinka. Krepšinis! O taip. Eurovizija! Ūūū!
Turbūt dauguma pastebi, kad feisbuke dėmesio sulaukia ne tokia svarbi, užtat emocinga informacija. Dar vienas papostringavimas apie kandidatą ar dainų konkursą tikrovėje nieko nelemia, tačiau stebuklingieji raktažodžiai ir neturi nieko paaiškinti apie pasaulį – jie veikia vien dėmesiui atkreipti ir skrolinimo poreikiui patenkinti.
Man pačiam vienas iš lemiamų veiksnių išsitrinti feisbuką buvo šiemet per „The New York Times“ perskaitytas žaismingas straipsnis „How to Actually, Truly Focus on What You’re Doing“ (Kaip, tiesą sakant, iš tikrųjų sutelkti dėmesį tam, ką darai). Timas Herrera pasakoja apie tinkle kylantį psichologinį „dėmesio liekanų“ efektą, kuris „yra siaubinga idėja, jei esate žmogus, kuris naudojasi smegenimis savo pragyvenimui“. Autorius ragina mesti socialinius tinklus teigdamas: „Aš pats niekada neturėjau socialinio tinklo paskyros: nors dėl to netekau keleto nedidelių privalumų, esu įsitikinęs, kad tai turėjo didelį teigiamą poveikį mano profesiniams pasiekimams ir asmeniniam pasitenkinimui“.
Tokioje erdvėje apmąstytiems, autentiškiems pranešimams nebeliko erdvės, nes jiems perskaityti laiko nebeliko.
Jeigu T.Herrera su mumis drauge būtų mirkęs tinkluose, jis turbūt būtų pastebėjęs, kad virtualioji erdvė tapo skubančių, perdegusių, neturinčių laiko įsigilinti individų sąmonės viralu, kuriame burbuliuoja vis desperatiškesnis ir net isteriškesnis tonas. Tokioje erdvėje apmąstytiems, autentiškiems pranešimams nebeliko erdvės, nes jiems perskaityti laiko nebeliko. Išskyrus, žinoma, skandalingus atvejus.
Mano neva skandalingas, tačiau neįvykęs pranešimas apie apsirikimą balsuojant referendume greičiausiai būtų sulaukęs 20–30 reakcijų. Tradicinės bendruomenės masteliu tai yra nemažai: viena mokyklinė klasė arba pusė turistinio autobuso. Tačiau feisbuko sąsajų kontekste toks pasiekiamumas tolygus skruzdėlės arijai – tai yra vos vienam procentui mano draugų ir sekėjų (apskritai buvau tipiškai aktyvus vartotojas, kurio ryšiai feisbuke sudarė 0,1 šalies populiacijos, tai yra apėmė Rietavo dydžio pažinčių lauką).
Galbūt dar verta būti per 150 tūkst. sekėjų subūrusiu Andriumi Tapinu, tačiau net į jo pranešimus veiksmais įsitraukianti auditorijos dalis dažniausiai nesudaro nė 5 proc.
Kyla natūralus klausimas: jei aktyvaus vartotojo, kuris naudoja feisbuką atsakingiau negu žaidimų kvietimams ir konkursų skelbimams, kuriamas turinys ilgainiui tampa originalios informacijos sklaidos kanalu, kodėl tuomet tyli absoliuti dauguma jo auditorijos? Dažnai vienas ar kitas pranešimas sekėjams gali būti tiesiog neįdomus ir neaktualaus, tačiau dar dažniau A.Tapino mintys turi konkuruoti su, pavyzdžiui, Šarūno Černiausko #mediniais (pastaroji naujiena apie žurnalisto veiklą man sukėlė ūmų feisbuko ilgesį, bet žvilgtelėjęs į kolegos sieną per žmonos paskyrą supratau, kad nepraleidau nieko, ko nebūčiau sužinojęs portalų redakcijų apdorotose informacinėse žinutėse). Gausėjant pasirinkimo galimybėms ir srautui niekada, jau niekada nebepasiekiant dugno, tampa vis sunkiau išlaikyti sekėjų dėmesį. Ir tada natūralu, kad tenka auditoriją dirbtinai dirginti. Maža to, juk didžiąją dalį regimojo turinio mums atrenka pavidalus vis keičiantis algoritmas. Bet robotas – ne redaktorius, aš netikiu jo sąžine ir kompetencija.
Vis dėlto pati svarbiausia, mano manymu, komunikacijos mutacijų feisbuke pasekmė yra ta tamsioji medžiaga, kuri lyg energiją Visatoje išlaiko ir Cukerbergistano gyvybę.
Tai yra – nutylėjimai.
Paskutiniojoje mano užmegztoje virtualiojoje diskusijoje (beje, apie lingvistinius procesus feisbuke) aktyviai pasisakiusį kolegą sutikau dar tą pačią dieną natūroje, rūkantį. Aš pasisveikinau ir, natūraliai perėjęs iš virtualaus pokalbio į gyvą, toliau plėtojau polemiką. Čia priėjo bendra mūsų pažįstama ir tarė: tai bent diskusija!
Ji turėjo mintyje, žinoma, tą virtualią. Tačiau pati tinkle juk susilaikė nuo komentarų, nesikišo. Asmeninės susilaikymo priežastys gali būti įvairios ir šiuo atveju nebūtinai svarbios: svarbiausia, kad tai pati feisbukinė kultūra mus įpratina nesikišti, nesivelti, neįsijausti. Ir tokią nuostatą lemia tas pats Užkalnio-Ramanausko fenomenas, kuomet tinkle tiesiog nebelieka erdvės tarpinėms nuomonėms.
Viešosios erdvės skurdą, tik iš kito rakurso, įžvelgia ir rašytojas Andrius Jakučiūnas, savo naujausiame komentare teigiantis, kad dabartinė Lietuva yra ne laisvesnė nei „prieš dešimt metų, kai viešojoje erdvėje dar egzistavo (su išlygom) alternatyvios nuomonės galimybė“. Manau, prie požiūrių bado stipriai prisidėjo feisbukas, kuriame dauguma mūsų ir lindime autoriaus įvardijamą laikotarpį – pastarąjį dešimtmetį. Maža to, A.Jakučiūnas jau ir anksčiau dekonstravo feisbuko minios teisuoliškumą, tardamas: „Jei drįsti nepalaikyti pagiežingo socialiniuose tinkluose ir kitur vyraujančio naratyvo (...) – tu esi tuščia vieta, natūraliai, pagal savo apibrėžtį, esanti ne kuo nors daugiau, bet tik nieku nieke“.
Tai šitaip feisbuke mes diena po dienos vis skaudžiau, vis skurdžiau debilėjam.
Tai šitaip feisbuke mes diena po dienos vis skaudžiau, vis skurdžiau debilėjam.
Galiausiai šitas nuo nutylėjimų, užhaidinimų, vis kaitaliojamų ir vis tiek apgaulingų privatumo nustatymų įšutęs srautas virsta palankia terpe manipuliatoriams – tiems, kurie viską stebi, fiksuoja ir vertina, bet tyli. Ir informaciją panaudoja nebent tada, kai jiems patiems tai naudinga. Arba vien apkalboms.
Vienas tokių manipuliatorių – tai tinklo įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Jis turi milžinišką galią. Kiekvieno asmeninio apsisprendimo reikalas, ar verta jam, tarsi tam drakonui, rinkti mūsų patiktukų ašarėles į stiklainį be dugno.
Dar negaliu pasakyti, ar šį pavasarį labiau kvepia obuolių žiedai ir jazminai, ar sakurų raiška didesnė tikrovėje nei sraute, ar žmonės gatvėje tokie pat gražūs kaip asmenukėse. Kol kas viskas atrodo taip pat, kaip anksčiau. Tik kirba nežymus nujautimas, kad išsivadavau. Pabaigai lyg koks guru, jogos meistras ar laisvės šauklys galiu nurodyti kelią ir tau: tiesa paprasta ir slypi ji visai netoli – „Nustatymuose“.
