Palangoje įprastai neturiu ką veikti, todėl skaitau, įsitaisęs ant to paties, anąvakar užimto suolelio, kartkartėm pakeldamas akis patikrinti, kaip darni kurorto klientų rikiuotė gurina savo cepelinų svarinamus pilvus atsisveikinti su lengva vasaros diena nuo jūros ir sutemos prieglobstyje pranykstančio tilto.
Atsisėdau ant gretimo suolelio ir pamaniau, kad tokie atsitiktinumai įmanomi tik klasikiniuose apsakymuose. Ilgai nedvejojau. Atsigręžiau ir kreipiausi: ką tu čia, gerbiamasis, dabar skaitai? Tokį metą Palangoje, kur vyrai ir bernai skaito nebent į „Exit“ susiruošusių merginų ženklus ir žvilgsnius? Ir kaip tamstai, pagalvojau sau tyliai, ne gėda užsiimti tokiu reikalu, kai kitų galvelėse vien lengvas vėjelis smėlį pusto?
Skaitytojas nuščiuvo ir mano asmenyje atpažinęs saviškį, maloniai paaiškino.
Paaiškino skaitąs Smetoną. Karščiausią Palangos naktį, vos saulei nusileidus, akiplotyje plaikstantis žvitrių vaikinų rankų mostams ir merginų įdegusioms šlaunims, jis tarė žodį ir su pasididžiavimu parodė skaitantis Antano Smetonos raštus. Smetoną – tropinę kurorto naktį. Smetoną vietoje Jovani. Tarpukario diskursais nardė užuot žvilgsniu nėręs į praeivės dekoltė.
