Į atliekų deginimo gamyklų projektus „valstiečiai“ pagalius kaišiojo nuo pat pirmos dienos. Pavyzdžiui, aplinkos ministras Kęstutis Navickas, praėjus vos porai darbo dienų, 15min studijoje neslėpė abejojantis atliekų deginimo gamyklomis, jų nauda. Šiukšlės susimaišo su pavojingomis atliekomis, ir tada potencialiai jos tampa pavojingomis, perspėjo ministras, tarsi nežinodamas, kad tokios kogeneracinės elektrinės, gaminančios ne tik šilumą, bet ir elektrą, veikia Skandinavijoje, pavyzdžiui, Stokholmo centre. Taip, ministras – prisiekęs ekologas, todėl savo ideologijos nepamiršo ir Vyriausybėje.
Seimo nariai „valstiečiai“ į kovą prieš atliekų deginimą stojo dar 2016 metais, kai protestavo prieš statybų pradžią Vilniuje. Protestuotojų centre – ir būsimas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, ir aplinkos viceministras Martynas Norbutas, ir būsimi Seimo nariai. Tad nieko keista, kad tapę valdančiais nuo pat pirmos dienos ėmė reikšti abejones, ar Lietuvai reikia deginti šiukšles – o gal geriau jas perdirbti? Gal ir geriau, bet per visą nepriklausomybės laikotarpį atliekų perdirbimas nepasistūmėjo iki tokio lygio, apie kurį svajotume.
Štai protestavusi Seimo „valstietė“ Virginija Vingrienė net įregistravo įstatymo pataisą, kuri uždraustų Lietuvoje deginti didelį kiekių atliekų. Jei tokia pataisa įsigaliotų, Kauno jėgainės net nereikėtų pradėti statyti – vis tiek niekas neleistų joje deginti šiukšlių.
Ir tuo pačiu metu valdžia dega žalią šviesą jau esamų šiukšlynų plėtrai. Pavyzdžiui, Kėdainių rajone ketinama plėsti šiukšlyną. Nors prieš šiuos planus kovoja vietos gyventojai, tačiau „valstiečių“ ekologams kažkodėl nekilo idėja įstatymu uždrausti plėsti sąvartynus.
Pusantrų metų premjero soste sėdėjęs Saulius Skvernelis laikėsi atokiau nuo „valstiečių“ choro, nors partijos lyderis Ramūnas Karbauskis garsiai kalbėjo, kad „Valstiečių ir žaliųjų sąjungai kyla labai rimtų abejonių, ar tie sprendimai dėl šiukšlių deginimo būtų teisingi ir ar jie iš tikrųjų nepakenktų žmonėms“. Premjeras tik nedrąsiai suabejojo, ar pakaks atliekų šioms jėgainėms.
Tačiau šį penktadienį S.Skvernelis įrodė, kad tikrai yra emocingas žmogus, nors iki „Žalgirio“ rungtynių dar buvo daug laiko. Premjero manymu, abu projektai kelia didelių abejonių dėl jų skaidrumo, o informacija apie tai į jo kabinetą plaukia jei ne kasdien, tai kas savaitę. Kokia informacija? Kokie šaltiniai? To premjeras nenori išduoti.
Kodėl tik dabar šie projektai tapo neskaidrūs, kai jie startavo dar 2015 m.? Kur buvo premjeras S.Skvernelis anksčiau? Kur buvo vidaus reikalų ministras S.Skvernelis, kai projektuotojai jau braižė jėgainių kontūrus?
S.Skvernelis dabar tik atkartojo R.Karbauskio abejones, ar Lietuva netaps šiukšles importuojančia valstybe. Nors abi atliekų deginimo gamyklos pripažintos valstybei svarbiais objektais, pasirašyta sutarčių daugiau nei už 300 mln., suderėta su Europos Komisija parama Vilniaus projektui už 160 mln., o Kauno – paskola iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, tai premjero emocijų nesumažino.
Negana to, jis informavo, kad Vyriausybė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, dar anksčiau į Valstybės saugumo departamentą ir Specialiųjų tyrimų tarnybą dėl šių projektų skaidrumo. Ko gero, mažai kas nustebtų, jei ši Vyriausybė artimiausiu metu paskelbtų sprendimą – stabdyti atliekų deginimo gamyklų projektus.
Kokią žinią siunčia premjeras, metęs korupcijos šešėlį ant atliekų deginimo projektų? Premjeras tuo dar kartą įrodė, kad jis yra nuo „valstiečių“ nuomonės ir pozicijos priklausomas net ir tada, kai šaliai gresia milijoniniai nuostoliai.
Be to, aiškėja, kad premjerą galėjo paveikti ir verslo grupė, kuriai atliekų deginimo gamykla Kaune būtų pernelyg rimtas konkurentas brangiai parduoti šilumą. Aiškėja ir tai, kad valstybinės svarbos projektai, kuriems žalią šviesą uždegė Europos Komisija, vieną dieną gali būti sustabdyti. Dėl baimės, kad vieną dieną Lietuvai gali pritrūkti šiukšlių.
