Latvijos perdavimo tinklų operatorius AST antradienį pranešė, kad pirks elektros energiją iš trečiųjų šalių, o prekyba vyks ne per Lietuvą, o per Latviją. Mūsų šalyje galioja įstatymas, draudžiantis elektros pirkimą iš nesaugia laikomos atominės elektrinės. O elektrai patekti iš Latvijos, kur ji bebūtų pagaminta, niekas nedraus.
Latvijos vyriausybės sprendimas – paskutinės minutės, nes iki tol mūsų broliški kaimynai linkčiodavo Lietuvos politikams, kai šie iškeldavo Astravo saugumo klausimą. Linkčiodavo, bet nuo komentarų susilaikydavo.
Iki spalio 1 dienos į Astravą jau žadama atgabenti branduolinį kurą, kitąmet – ją ir paleisti, tad broliški mūsų kaimynų apkabinimai buvo skirti viešumai, kai Minske be didesnės pompastikos reguliariai lankosi Latvijos ministrai, pradedant ūkio ir baigiant užsienio reikalų.
Pernai su Aliaksandru Lukašenka Minske rankomis sukirto ir tuometinis premjeras Maris Kučinskis. Jau tada A.Lukašenka dėkojo Latvijai, kad ji nežeria priekaištų Baltarusijai dėl branduolinės jėgainės statybos.
Paskutinis Europos diktatorius buvo pakviestas į Rygą ir susitikimui, sako, rimtai ruošiamasi.
Ryga puikiai mato lietuvių vadybininkų lankstumą, kai baltarusiški kroviniai per Klaipėdos uostą ir „Lietuvos geležinkelius“ maitina valstybės biudžetą.
Ar negali kilti kaimynų pavydas, kai trečdalis birių krovinių Klaipėdoje yra baltarusiškos trąšos? Arba kai krovinių pervežimo geležinkeliais lengvata Lietuvos pusėje vis tiek kažkodėl didesnė?
Baltarusiški kroviniai galėtų išgelbėti ne pačius geriausius laikus išgyvenantį Rygos ir kone merdintį Liepojos uostą. O Klaipėdos uostas kasmet muša krovos rekordus.
Latvijos ministrų vizitai ir jų komplimentai Minske, atrodo, graudina ir paskutinį Europos diktatorių, kuris tiek pernai, tiek šįmet pareiškė, kad kroviniai iš Baltarusijos gali būti gabenami būtent per Latvijos uostus.
Tad Latvijos vyriausybės sprendimas, degantis žalią šviesą baltarusiškai elektrai, tėra reveransas Minskui, kad, štai, girdit, dabar laukiame jūsų krovinių. Arba labai pigios elektros.
Kol kas čia laimi lietuvių derybininkų lankstumas, nes į Latviją nubyrėjo baltarusiškų krovinių tik trupiniai – finansinė nauda dirbti su lietuviais yra saldesnė nei politiniai išvedžiojimai.
Bendras Baltijos šalių siekis neįsileisti baltarusiškos elektros tebuvo tik Lietuvos svajonė, dėl kurios beveik nekovota.
Dėl nesėkmės su Astravo atomine elektrine akmenis galima mėtyti į visų buvusių Lietuvos vyriausybių ir europarlamentarų daržus. Lietuva jau ne pirmą kartą gauna smūgį dėl elektrinės. Kai buvo išlietas atominės elektrinės pamatas, dabartinis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas buvo Lietuvos energetikos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje. Tačiau žygių į Europos Komisiją dėl kylančio Astravo klausimo iš esmės nebuvo.
Bendras Baltijos šalių siekis neįsileisti baltarusiškos elektros tebuvo tik Lietuvos svajonė, dėl kurios beveik nekovota. Ryga per tiek metų taip ir nebuvo įtikina, kad Astravo atominė elektrinė nėra Baltarusijos noras apsirūpinti elektra, o geopolitinis Maskvos žingsnis „Rosatom“ pinigais.
Nei vienas mūsų šalies premjeras ar energetikos ministras nerado argumentų įtikinti kaimynus, kad greičiausiai dotuojama Astravo elektra gali tik suskaldyti ir taip trapią Baltijos šalių vienybę.
Taigi ką po tiek smūgių galime padaryti dabar? Ieškoti landų, kurias galima uždaryti. Praėjusią savaitę Kainų komisija lengva ranka išdavė leidimą prekiauti trečiųjų šalių elektra niekam nežinomai Latvijos bendrovei „Spectrum Baltic“. Šiai įmonei suteikta teisė pirkti elektrą tiek iš Kaliningrado, tiek iš Baltarusijos. Buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas neabejoja, kad Astravo elektra dokumentuose „tekės“ iš užkonservuotos Kaliningrado Baltijos atominės elektrinės. Abi jas valdo tas pats „Rosatom“.
Kitaip tariant, panaikinta dar viena kliūtis baltarusiškai elektrai patekti į Lietuvą, o valstybei smūgiuota dar kartą. Jos pačios rankomis.
