Tiesa, yra ir panašumų. Abu skandalo autoriai teisinasi tuo, kuo gali. „Nota Bene“ vadovas Andrius Jazgevičius kartoja, kad kariuomenės vadovybė neturėjo jokių pretenzijų dėl šaukštų kainos. O E.Masiulis 90 tūkstančių eurų esą skolinosi butui pirkti. Tačiau šįkart – ne apie tai. Šįkart – apie viešumą ir apie tai, kaip tai supranta pastarųjų skandalų „autoriai“.
Pradėkime nuo buvusio Seimo nario, kuris praėjusią savaitę jau spėjo save pavadinti „privačiu asmeniu“. Nors ligšiolinį gyvenimą praleido gaudamas algą iš biudžeto, taigi, mokesčių mokėtojų kišenės. Pažadėjęs, kad tautai pasakys savo versiją, E.Masiulis užsiminė, kad tai padarys „viešai“ ir „visi viską išgirs“.
Demokratinėje visuomenėje, kur tautos išrinktasis, kad ir buvęs, gerbia esmines viešumo taisykles – surengtų spaudos konferenciją. Taip, sulauktų daug nemalonių klausimų. Greičiausiai ji būtų transliuojama tiesiogiai. Greičiausiai neužtektų valandos, ir E.Masiuliui tektų kartoti ir kartoti atsakymus. O gal net apalpti.
E.Masiulis visada mokėjo elgtis su žiniasklaida – to greičiausiai negalėtų paneigti nė vienas mano kolega. Būdavo nesunkiai pasiekiamas, rengdavo spaudos konferencijas, ir t.t. Toks jis buvo, kai mėgavosi reitingų viršūnėje.
Bet pamirškime buvusį E.Masiulį ir jo mokėjimą bendrauti su žiniasklaida. Pažadėjęs, kad tuoj tuoj tauta viską sužinos, E.Masiulis nusistatė naujas taisykles. Kam rengti viešą ir neprognozuojamą spaudos konferenciją, kai gali pasėdėti šiltoje studijoje su šiek tiek prognozuojamu Edmundu Jakilaičiu? Todėl kyšio ėmimu kaltinamas buvęs politikas nuėjo į visuomeninę televiziją. Gavo dozę aštrių klausimų, bet tik tiek. Pusvalandis „karštos“ kėdės, ir tautai jau paaiškinta. Kodėl ne vieša spaudos konferencija? „Aš privatus asmuo“ – rėžė E.Masiulis vienam žurnalistui, bėgančiam iš paskos.
Deja, ne tiek privatus, kad vengtumėt viešumo, pone Eligijau.
Kai sužinojau, kad E.Masiulis sėdi LRT studijoje ir iš anksto įrašinėja „paaiškinimą tautai“, greitai atsidūriau ten. Pasitikintis savimi ponas Eligijus ramiai ėjo iš LRT pastato, kai teko jam priminti pažadą „viską paaiškinti viešai“. Pažadėjo tai padaryti per feisbuką po valandos. Tačiau 15min žurnalistas iš viešumo „apologeto“ išsireikalavo bent jau „laišką tautai“.
Pasitaręs su šeimos nariais, kitą dieną E.Masiulis viešumo įsipareigojimus vykdė portale delfi.lt. Tuo buvusio liberalo viešumas ir baigėsi – atsirenku, su kuo kalbėti, o toliau pasikarkit. Tai dar kartą parodė, kaip keičiasi „piaro“ meistro elgesys smogus krizei. Neabejoju, kad spaudos konferencijos metu jam būtų tekę braukti prakaitą, kartoti tuos pačius atsakymus, raudonuoti, mikčioti, gerti vandenį, kad neužkimtų.
Panašiai nutiko antradienį su „Nota Bene“ vadovu A.Jazgevičiumi, kuris, būdamas tikrai privačiu asmeniu, drįso surengti spaudos konferenciją.
Sutrikęs, drebantis balsas. Nepavyko išvengti karčių klausimų, užsispyrusių žurnalistų, vis kartojančių tą patį – tai iš ko pirkot „auksinius šaukštus“? Į tai verslininkas nedrįso atsakyti, nors spaudos konferencijos pradžioje pažadėjo būti iki galo atviras.
Bet visgi – prie sienos sušaudymui pastatytas verslininkas drįso atsisėsti prieš įtūžusių žurnalistų kariuomenę, turinčią ko paklausti. O juk galėjo nueiti į „Dėmesio centre“ ir 15 minučių kartoti, kad kariuomenė žinojo, ką perka ir už kiek. Ir to greičiausiai būtų pakakę. Tačiau verslo atstovas pasirodė turintis kur kas didesnį viešumo jausmą nei 20 metų politiko duoną kremtantis veikėjas, drįsęs save pavadinti privačiu asmeniu.
