Marius Laurinavičius: Dabarties grėsmės ir iššūkiai Sausio 13-osios veidrodyje

Iš pirmo žvilgsnio galbūt ir atrodo, kad lyginti nėra ką: tuomet mes dar tik kovojome (plačiąja prasme iš esmės beginkliai) dėl Lietuvos nepriklausomybės, o dabar turime ne tik valstybę, stiprėjančią kariuomenę, esame NATO ir Europos Sąjungos nariai. Be to, dažnai sakoma, kad ir dabartinės Rusijos galių, nepaisant Kremliaus agresyvumo, negalima net lyginti su buvusia Sovietų Sąjungos galia.

Tačiau galima lyginti ir kitaip. Pavyzdžiui, daugybė net labai gerbiamų analitikų pastarosios Rusijos karinės operacijos Sirijoje pradžioje itin garsiai aiškino, kad „avantiūra Sirijoje“ Kremliui virs „naujuoju Afganistanu“. Tačiau pražūtingas karas Afganistane iš tiesų daug prisidėjo ir prie Sovietų Sąjungos žlugimo, o „avantiūra Sirijoje“ tik sustiprino dabartinės Rusijos strategines pozicijas pasaulyje.

Dabartinio Kremliaus sukelti karai Gruzijoje ir Ukrainoje tarsi turėjo išmokyti, kad iš šio režimo galima tikėtis dar siaubingesnių agresijų negu kruvini 1991 metų sausio nusikaltimai Vilniuje ar dar kruvinesni 1989 metų balandžio susidorojimai Tbilisyje bei 1990 metų sausio – Baku.

Tačiau mes itin dažnai raminame save, kad Ukraina ir Gruzija – visai kita istorija, o V.Putinas ir jo kruvinas režimas NATO šalies pulti jau tikrai neišdrįs. Raminame net tada, kai objektyvi analizė rodo, jog tokiam atsipalaidavimui nėra jokio pagrindo. Net kai Estijos žvalgyba, o prieš tai Švedijos vyriausybinės gynybos tyrimų agentūros (FOI) tyrėjai viešai paskelbia, kad Rusija rengiasi plataus masto karui su NATO.

Neabejotina, kad toks nusiraminimas turi ir labai realių pasekmių. 1990-1991 metais absoliuti dauguma šalies gyventojų vertėsi tikrai nepalyginamai sunkiau negu dabar, tačiau norėdami padėti besikuriančiai valstybei, jie asmeniškai aukojo ne tik pinigus, bet ir įvairius vertingus daiktus, aukso dirbinius. Dabartinių grėsmių akivaizdoje nuolat girdime per mokesčių paskirstymą skiriamų gynybos išlaidų priešinimą su kitomis šalies reikmėmis.

Tačiau mes itin dažnai raminame save, kad Ukraina ir Gruzija – visai kita istorija, o V.Putinas ir jo kruvinas režimas NATO šalies pulti jau tikrai neišdrįs.

Nors akivaizdu, kad krizių ir politikų atsainaus požiūrio nustekentos Lietuvos kariuomenės pajėgumams kuo greičiau atkurti ir stiprinti jau dabar reikia ir dar ilgai reikės gerokai didesnio finansavimo, politikams pavyko sutarti tik tiek, kad iki 2,5 proc. BVP jis bus padidintas iki 2030 metų. Tačiau net toks susitarimas patiko ne visiems – jo nepasirašė Gintauto Palucko vadovaujami socialdemokratai, o įvairių balsų dėl neva per didelio gynybos finansavimo pasigirsta nuolat.

Tačiau prisiminti, kaip mes 1990-1991 metais iškovojome, o vėliau ir apgynėme laisvę bei palyginti tai su dabarties realybe verta ne vien dėl bent jau dalies visuomenės priešiškumo gynybos išlaidoms.

Tie, kas prisimena kruvinąjį 1991 metų sausį, neabejotinai prisimena ir šiuolaikinei Rusijos dezinformacijai niekuo nenusileidžiantį Aleksandro Nevzorovo filmą „Naši“. O dabar įsivaizduokime, kas būtų nutikę, jei tuomet būtume sužinoję, kad kas nors iš mūsų (tų, kuriems svarbi buvo nepriklausomybė ir kurių, žinoma, buvo absoliuti dauguma) būtų sugalvojęs kaip nors atvirai bendradarbiauti su A.Nevzorovu ar jo komanda, juo labiau megzti su jais kokius nors verslo ryšius.

O kas būtų jei būtume sužinoję, kad kažkas iš mūsų bendradarbiauja ar turi bet kokius ryšius su KGB priedangos firmomis ar jų steigėjais? Arba su žmonėmis iš artimiausios Michailo Gorbačiovo, kurį neabejotinai laikėme atsakingu už Sausio 13-osios aukas, aplinkos?

Klausimai nėra retoriniai, nes tuo pat metu, kai mes džiaugiamės galų gale sulaukę teisingumo Sausio 13-osios byloje, net ne šiaip „vienas iš mūsų“, o šalies valdančiosios partijos lyderis Ramūnas Karbauskis turi ryšių su Vladimiru Litvinenka, Viačeslavu Mošė Kantoru, ir broliais Rotenbergais. Na, jei būti visiškai tiksliam, apie asmeninius R.Karbauskio ryšius su šiais veikėjais gal ir nėra žinoma, tačiau akivaizdu, kad R.Karbauskiui priklausantis „Agrokoncernas“ verslo ryšiais su šių asmenų valdomomis bendrovėmis yra susijęs.

V.Litvinenka yra ne tik V.Putino, kurį ne be pagrindo laikome atsakingu už pastarųjų metų agresijas, buvęs jo dėstytojas, o dabar artimas jam oligarchas. Paties V.Litvinenkos dukros teigimu, jos tėvas stovėjo už „trolių fabriko“, kuris užsiima ne mažiau priešiška Lietuvai veikla negu A.Nevzorovas ir jo komanda nuveikė sukūrusi filmą „Naši“. V.M.Kantoras, kaip galima daryti išvadą iš į viešumą pakliuvusio Šveicarijos žvalgybos dokumento, ko gero, yra arba buvo susijęs su FSB priedangos firmomis šioje šalyje. Broliai Rotenbergai laikomi artimiausios V.Putino aplinkos žmonėmis.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas

Tačiau nei R.Karbauskis dėl tokio jam priklausančios bendrovės bendradarbiavimo su minėtais asmenimis jaučia kokį nors moralinį diskomfortą (nekalbant jau apie potencialias tokio bendradarbiavimo grėsmes, žinant, kad dabartinė Rusija įtaką labai dažnai daro per verslą), nei visuomenė rodo nepakantumą dėl tokios padėties. Ar galėjome ką nors panašaus įsivaizduoti 1991 metų sausį?

Ir tikrai ne vien apie R.Karbauskį verta kalbėti. 1991 metais sunku buvo įsivaizduoti, kad kas nors siūlytų atskirti verslą nuo agresyvios SSRS politikos ar kultūrą nuo tos pačios politikos. Sunku buvo įsivaizduoti, kad kai kurie mūsų aktoriai vaidins net propagandiniuose Kremliaus režimo filmuose, režisieriai teisins režimo nusikaltimus, kai kurie merai patys dalyvaus net okupacinės raudonosios armijos šlovinimo renginiuose Rusijoje, o mūsų vaikus siųs į stovyklas Rusijoje pabendrauti su „Naktiniais vilkais“ ar panašiomis net karinėse Kremliaus operacijose dalyvavusiomis gaujomis.

Ir dar daug kas 1991 metais buvo tikrai neįsivaizduojama. Kodėl? Galbūt ir galima būtų teigti, kad patriotiškumas lyginant su 1991 metais yra sumažėjęs. Tačiau pagrindinė problema, ko gero, yra ta, kad pakito mūsų grėsmių suvokimas. Bet ar tikrai tos grėsmės taip jau skiriasi?

V.Putiną ir jo režimą reikėtų lyginti net ne su M.Gorbačiovu ir jo vadovavimo laikotarpiu, kai SSRS režimas jau ėmė skilinėti, o su ilgamečio SSRS KGB vadovo J.Andropovo geležiniu kumščiu, jo pasaulėžiūra ir vadovavimo stiliumi. Ir ne vien todėl, kad V.Putinas pats ne kartą viešai kalbėjo apie J.Andropovą, kaip apie savo mokytoją.

Visiškai aišku, kad dabartinio Rusijos režimo pagrindas – KGB. Ir jo šaknų reikia ieškoti ne 2000 metais, kai V.Putinas atėjo į valdžią. Ir net ne 1991-aisiais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Net iš istorinės perspektyvos nagrinėjant kai kuriuos į viešumą po SSRS žlugimo patekusius dokumentus, kurie rodo, kaip KGB, padedama komunistų partijos, ruošėsi pokyčiams, išvysime daug įdomaus. Pavyzdžiui, kad daugelis dalykų, kuriuos matome V.Putino Rusijoje, buvo numatyti įgyvendinti jau 1989 metais. Kai kurie procesai, pavyzdžiui, planingas kriminalinių struktūrų išnaudojimas (o vėliau susiliejimas su jomis), KGB nurodymu prasidėjo dar anksčiau.

Beje, tai, ką vadiname „perestroika“, buvo dar J.Andropovo sumanytas SSRS reformų planas, o J.Andropovas asmeniškai pasirinko M.Gorbačiovą šiam planui įgyvendinti. Ir nors pastarasis valdžią SSRS perėmė ne iš karto po J.Andropovo mirties, M.Gorbačiovo „demokratizacija“ buvo tik gražus KGB plano fasadas. Ir kruvini įvykiai Tbilisyje, Baku ir Vilniuje tai tik įrodo.

Beje, pats J.Andropovas turėjo ir „Budapešto skerdiko“ pravardę – dėl jo vaidmens 1956 metų Vengrijos revoliucijos numalšinimo procese. Dabar Vengrija tarsi ir nepriklausoma – netgi Europos Sąjungos ir NATO narė. Bet ar tikrai J.Andropovo mokinys V.Putinas netrina rankomis matydamas padėtį šioje šalyje?

Ar nebūtų trynęs rankomis pats J.Andropovas? Juk visai neseniai Vengrija netgi nebesislapstydama nutiesė raudoną kilimą su SSRS ir Rusijos žvalgybomis visuomet sieto banko įsikūrimui šalyje, o šio banko dabartinis vadovas – net šeimos ryšiais susijęs su KGB.

Vieša paslaptis, kad Latvijoje net kai kurie bankai buvo įkurti tiesiogiai KGB. Maža to, tie procesai niekuomet nesustojo.

Ar ne toks buvo ir J.Andropovo įtakos sovietų blokui išlaikymo minėtų reformų laikotarpiu planas? Juk gerai žinome, kad į visus demokratinius ir nepriklausomybės judėjimus, taip pat ir Sąjūdį Lietuvoje, KGB buvo infiltravusi savo agentus. Žinome, kad Estijos liaudies fronto įkūrėjas Edgaras Savisaaras vėliau net oficialiai šalies saugumo tarnybų įvardintas kaip Rusijos įtakos agentas. Tuo tarpu buvęs Lenkijos premjeras Jozefas Oleksy buvo įtartas bendradarbiavęs su KGB. Tokios viešos informacijos yra ir daugiau, o kiek dar jos saugoma archyvuose Maskvoje ar dabartinėje FSB būstinėje?

Žinoma, toli gražu ne viską ir ne visur KGB įgyvendinti pavyko. Tačiau ir vadinamieji „verslo ryšiai“ pradėti megzti dar KGB. Vieša paslaptis, kad Latvijoje net kai kurie bankai buvo įkurti tiesiogiai KGB. Maža to, tie procesai niekuomet nesustojo. Tai, ką dabar vadiname informaciniu ar net hibridiniu Rusijos karu prieš Vakarus, – irgi tos pačios KGB taktikos ir strategijos.

Tačiau ar mes visa tai suprantame? Ar norime suprasti? Nes būtent nuo šio supratimo ir nuo tos gijos, kuri driekiasi nuo 1991 metų sausio 13-osios pergalės iki pat šių dienų, matymo priklausys mūsų sugebėjimas gintis dabar. Juk nepaisant to, kad tuomet laimėjome, o dabar sulaukėme ir teisingumo, kova toli gražu nesibaigė. Ir už Lietuvos bei savo pačių laisvę tenka ir tikriausiai dar ilgai gali tekti kovoti ne mažiau negu tuomet.

Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.