Tiesa, prezidentė, be kita ko, sakė ir tai: „dėl vadaviečių problemų nematau, mes iš tiesų turime glaudžiau bendradarbiauti gynybos sferoje, ypač koordinuojant mūsų veiksmus trečiosiose šalyse, įvairiose ES misijose".
Tačiau ši žinia nuskambėjo gerokai tyliau ir išgirdo ją toli gražu ne visi. Bent jau Europos ir pasaulio žiniasklaidoje Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis priskiriama prie tvirtų šios idėjos priešininkių – visai šalia britų, kurie viešai pažadėjo vetuoti tokius siūlymus iki paskutinės dienos, kol dar bus Europos Sąjungoje.
Nors viešieji ryšiai ir viešoji diplomatija šiais laikais iš tiesų sudaro nemažą dalį užsienio politikos, šį kartą palikime tokio Lietuvos įvaizdžio naudą ar žalą nuošalyje. Mat norėčiau pasiūlyti pasvarstyti ne apie tai, ar Lietuvai naudinga pati žinia, jog ji – aktyvi ES gynybos politikos kūrimo priešininkė. Norėčiau pasiūlyti dar kartą pamąstyti apie pačią idėją.
Manau, kad Lietuvai pats laikas bent jau pradėti svarstyti savo ilgalaikę strateginę saugumo perspektyvą, o tokiu atveju diskusijos dėl Europos kariuomenės kūrimo įgyja iš tiesų labai rimtą prasmę.
Nei Lietuvoje turintis pasirodyti NATO batalionas, nei kiti sprendimai ne tik negarantuoja mūsų šalies saugumo, bet ir negali būti laikomi rimtu atgrasymu nuo agresijos.
Ligšiol Lietuvos saugumo strategija buvo paremta naryste NATO ir Šiaurės Aljanso sutarties 5-ojo straipsnio teikiamais kolektyvinės gynybos įsipareigojimais. Tokia pozicija iš tiesų daug metų atrodė ne tik teisinga, bet ir nepajudinama.
NATO, o tiksliau JAV, teikiamos saugumo garantijos atrodė ir tebeatrodo tokios tvirtos, kad po Šiaurės Atlanto aljanso Varšuvos aukščiausiojo lygio susitikimo Lietuvoje net iš aukščiausių vadovų lūpų buvo juntamas savotiškas nusiraminimas. Tarsi Varšuvos sprendimai būtų reiškę tikrą atgrasymą, o ne vien iš esmės dar vieną patikinimą, jog 5-ojo straipsnio įsipareigojimai lieka galioti.
Bet bent jau sau būkime atviri. Verta pasidžiaugti, kad iš tiesų viskas, ką tik galima buvo pasiekti Varšuvoje, buvo pasiekta, bet nei Lietuvoje turintis pasirodyti NATO batalionas, nei kiti sprendimai ne tik negarantuoja mūsų šalies saugumo, bet ir negali būti laikomi rimtu atgrasymu nuo agresijos. Tai galbūt ir nemažas žingsnis pirmyn, bet veikiau pirmas, nei paskutinis iš sprendimų, kurie galėtų realiai garantuoti Lietuvos saugumą nuo galimų Rusijos imperinių kėslų. Taigi, ir toliau viskas labiau remiasi tikėjimu, jog Rusija nedrįs pulti NATO šalies, negu realaus atgrasymo strategijomis.
Netikite? Tuomet pasiklausykite ne tik studijų gausa apie tai, ko iš tiesų reiktų realiam Rusijos atgrasymui nuo Baltijos šalių, pastaraisiais metais pasigirti galinčių analitikų, bet kad ir neseniai atsistatydinusio aukščiausio rango britų generolo Richardo Barronso. Generolas ne tik įspėjo, kad jo šalis (Didžioji Britanija – ne Lietuva!) šiuo metu būtų nepajėgi apsiginti nuo Rusijos atakos. Išdėstė jis savo nuomonę apie tai, ką iš tiesų reiškia tie išreklamuotieji Varšuvos susitikimo sprendimai dėl Baltijos šalių.
„Nėra tai paremiančios jėgos, planų, paruošto atkirčio. Tai rodiklis, kaip šiuo istorijos momentu, mano požiūriu, žmonės prarado supratimą, kas yra patikima karinė jėga ir ko jai reikia. Jie galvoja, kad trupučio papozavimo ir lengvosios ginkluotės pakanka, bet taip nėra“, – aiškino generolas.
Ir štai tokiame NATO garantuojamo saugumo kontekste neseniai lyg perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjo kandidato į JAV prezidentus D.Trumpo žodžiai. Paklaustas apie Rusijos veiksmus, kurie verčia nerimauti Baltijos šalis, D.Trumpas atsakė, kad jeigu Rusija jas užpultų, jis nuspręstų, ar ateiti joms į pagalbą, tik išnagrinėjęs, ar tos šalys „vykdė savo įsipareigojimus mūsų atžvilgiu“. 2 proc. BVP gynybai vis dar neskirianti Lietuva per verslo akinius į pasaulį žvelgiančio šio milijardieriaus akimis, ko gero, įsipareigojimų neįvykdė...
Lietuvos politikų reakcija į tokį pareiškimą tuomet buvo vienintelė teisinga – viešai buvo teigiama, kad mūsų šalis tiki JAV valstybe ir jos įsipareigojimais, o ne vieno ar kito politiko rinkiminiais teiginiais. Teigti ką nors kita viešai būtų buvus diplomatinė klaida, bet visai numoti ranka į tokius (beje, ne vienkartinius, o labai nuoseklius) pareiškimus ir nesvarstyti, kas iš tiesų gali nutikti, jei D.Trumpas bus išrinktas JAV prezidentu, būtų dar didesnė politinė ir strateginė klaida. Juk D.Trumpo išrinkimas – vis labiau ir labiau realus.
Juo labiau, kad D.Trumpas ir jo politika iš tiesų yra pakankamai rimtas procesų Amerikoje atspindys. Tikrai klaida būtų manyti, kad šio kandidato pozicija būdinga tik jam ir bet kokios grėsmės, jei jis nebus išrinktas, savaime pranyks. Bent jau man, padėtį stebint iš Vašingtono, panašu, kad izoliacionistinės nuotaikos JAV yra tiek sustiprėję, kad jos turės ilgalaikių politinių pasekmių, kad ir kas būtų išrinktas JAV prezidentu šiuose rinkimuose.
O tai reiškia, kad strategiškai tiesiog būtina svarstyti tolesnio JAV traukimosi iš Europos perspektyvą ir ypač to pasekmes Lietuvai. Štai šioje šviesoje ir verta strategiškai pažvelgti į Europos armijos kūrimo idėją.
Visi argumentai „prieš“ yra visiškai aiškūs, racionalūs ir teisėti: jei Europos gynybos struktūrų kūrimas dubliuos ar net pakeis NATO, šis galingiausias žmonijos istorijoje gynybos aljansas silpnės, o tuo pačiu silpnės ir strateginės Lietuvos gynybos linijos.
Galima suprasti ir vienadienius argumentus bei nerimą, kad Europos gynybos struktūrų kūrimas gali tapti pretekstu kai kurioms Europos valstybėms atsainiau vertinti dabar prisiimtus NATO įsipareigojimus dėl pajėgų dislokavimo Baltijos šalyse bei kitų saugumo garantijų.
Tačiau niekam nėra paslaptis, kad NATO laikosi ant JAV pečių. Todėl nereikia pamiršti, kad galimai mažėjant NATO svarbai pačioms Jungtinėms Valstijoms (o tokia perspektyva bent jau vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje tampa vis realesnė) bei Europai dar neturint savo saugumo ir gynybos struktūrų, Senasis žemynas rizikuoja susidurti su vis didesniu saugumo vakuumu. Lietuvai tokia perspektyva galėtų būti tiesiog katastrofiška.
Kita vertus, Europos armijos kūrimo idėja, kuri, žinoma, net neturi galimybių būti įgyvendinta artimiausiu metu, vis dėlto galėtų atverti kai kurių galimybių kūrybiškai Lietuvos užsienio politikai sprendžiant savo saugumo problemas.
Vien iš tokių galimybių – dar glaudesni gynybinis bendradarbiavimas su Šiaurės šalimis. Dvi iš jų – Švedija ir Suomija – kaip žinoma, nėra ir, ko gero, artimiausiu metu neturi galimybių tapti NATO narėmis. Tačiau jų indėlis ir dalyvavimas sprendžiant Baltijos šalių saugumo klausimus ir kuriant realius atgrasymo planus, daugelio ekspertų manymu, yra esminis.
Europos armijos kūrimo idėja galėtų atverti kai kurių galimybių kūrybiškai Lietuvos užsienio politikai sprendžiant savo saugumo problemas.
Ar tikrai sumani Lietuvos ir kitų Baltijos šalių diplomatija negalėtų pasinaudoti Europos kariuomenės kūrimo idėjomis, kad minėti Rusijos atgrasymo nuo minties pulti Baltijos valstybes planai būtų pradėti įgyvendinti įtraukiant Švediją ir Suomiją, kurios nėra NATO narės? Beje, bent jau Suomijos valdžios atstovai, skirtingai negu Baltijos šalys, net viešai toli gražu neatmeta Europos kariuomenės kūrimo planų, nors ir laiko juos kol kas nelabai realiais. Priešiškumo nedemonstruoja ir Švedija.
Jokiu būdų neteigiu, kad tai būtų lengvas procesas, bet bent jau kai kurių galimybių toks lankstesnis požiūris ir išradingesnė užsienio politika tikrai galėtų suteikti. Neabejotina, kad aktyviai dalyvaujant diskusijose ir nuo pat pradžių kryptingai siekiant savo tikslų, poveikį ES armijos kūrimui daryti būtų įmanoma. Tuo tarpu tik priešinantis šiai idėjai, jei Vokietija ir kitos šalys jos įgyvendinimo imsis rimtai, rizikuotume atsidurti savotiškoje galimos „dviejų greičių“ Europos uodegoje be jokio poveikio sprendimams.
Beje, nerimas, kad Europos kariuomenės idėja skirta tam, kad tiesiog sumažintų NATO reikšmę, kuo daug metų buvo galima įtarinėti, pavyzdžiui, Prancūziją, šį kartą neatrodo toks pagrįstas. Daug daugiau požymių, kad Vokietijai tai – ne viena bendros Europos idėjos atgaivinimo priemonių, bet ir realaus susirūpinimo Europos saugumu išraiška. Vokietijos pozicija ir dėl Rusijos keliamos grėsmės akivaizdžiai keičiasi. Tai dar viena priežastis diskusijose dėl Europos saugumo ateities stengtis būti Berlyno partnere, o ne oponente.
Visa tai nereiškia, kad Lietuvai reiktų pačiai jau dabar numoti ranka į NATO bei JAV teikiamas saugumo garantijas ir staiga imti pasikliauti vis dar tik idėjos stadijoje esančiomis naujomis struktūromis. Atvirkščiai, investuoti į NATO ir toliau būtina ne tik politiškai, bet ir finansiškai.
Lietuvai, kuri iš esmės yra pafrontės valstybė, jau dabar reiktų galvoti apie gynybos finansavimo didinimą gerokai virš minimalios NATO narėms iškeltos 2 proc. BVP skyrimo gynybai kartelės. Tai ne tik padėtų stiprinti pačios Lietuvos gynybos pajėgumus, bet ir neabejotinai prisidėtų prie JAV dėmesio išlaikymo apkritai. O tai sustiprintų galimybes, Vokietijai vadovaujant NATO batalionui Lietuvoje, ieškoti papildomų dvišalių saugumo susitarimų su JAV.
Tačiau tiesiog numoti ranka į procesus, kurie vyksta tiek JAV, tiek Europoje ir galvoti, jog ilgalaikė Lietuvos saugumo strategija ir toliau gali būti paremta vien JAV ir NATO saugumo garantijomis, dabar jau gali būti rimta klaida. Mažų mažiausia, ko Lietuvai jau dabar reikia, yra rimtų diskusijų apie visus šiuos dalykus pradžia.
Marius Laurinavičius yra Hudsono instituto Vašingtone analitikas
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: Kodėl ir kaip mes patys padedame V.Putino Rusijai?
