Iš karto noriu pabrėžti, kad nė vienas šio mano rašinio žodis nėra ir negali būti skirtas pateisinti tikrus lietuvių vykdytus nusikaltimus prieš žydus. Šio komentaro tikslas nėra ir kaip nors sumenkinti tų nusikaltimų mastą ar teigti, kad jie yra išgalvoti.
Atvirkščiai, esu įsitikinęs, kad nuoširdaus apgailestavimo ir „susitaikymo“ su savo pačių istorija bent jau daliai Lietuvos visuomenės ir dabar dar trūksta. Deja, vis dar pasitaiko ir primityvaus antisemitizmo. Tai yra problemos, kurias būtina ne tik pripažinti, bet ir spręsti. Būtina dėl mūsų pačių.
Tačiau, kai šmeižike tapusios R.Vanagaitės gynėju tampa Europos žydų kongresui vadovaujantis KGB pagrindu sukurto V.Putino režimo parankinis oligarchas V.Kantoras, istorinių paralelių tikrai kyla. Ypač antisemitizmo kurstymo kontekste.
„Žiauriai gaila, kad spėriai per pastaruosius metus beatsistatantys pagarbesni, atjautesni lietuvių-žydų santykiai vienu mostu gerokai apgriauti negarbingos ir, regis, nelaimingos moterėlės (...) Klausimas tik toks – ar šis beprasmis „lygios vietos“ skandalas išspaustas iš „durnumo“ ar specialiai? Jeigu specialiai, tai kam visa tai naudinga? Kas išlošė?“ – komentavo ir tuo pačiu klausė V.V.Landsbergis.
Tai, kad šis skandalas naudingas V.Putino Rusijai, manau, tampa vis aiškiau ne vien ekspertams, bet ir paprastiems žmonėms. Ypač kai V.Kantoras atsisako net girdėti, ką teigia Lietuvos žydų bendruomenė, bet visam pasauliui skelbia raginimus Lietuvos vyriausybei ir politikams „iš pagrindų peržiūrėti lietuvių vaidmenį per nacių okupaciją, nustoti gerbti tuos, kurie bendradarbiavo su okupantais naciais ir aktyviai prisidėjo, žudant Lietuvos žydus“.
Todėl šiandien noriu pateikti tris istorinius pavyzdžius, kaip antisemitizmą sąmoningai kurstė ar net istoriją klastojo KGB bei jos parankiniai sovietų bloke.
Pradėti tikriausiai verta nuo istorijos, kuri neišvengiamai perša tiesiogines paraleles su R.Vanagaitės sukeltu skandalu. Tiesa, ši veikėja bei jos naujasis draugas E.Zuroffas nacių talkininku ir žydšaudžiu buvo užsimoję apšaukti „tik“ Lietuvos partizanų vadą A.Ramanauską-Vanagą.
KGB turėjo didesnių užmojų. Ji surengė milžinišką operaciją siekdama nacių talkininku pavaizduoti popiežių Pijų XII. Pasinaudodama tuo, kad prieš tapdamas popiežiumi E.Pacelli (toks buvo pasaulietinis Pijaus XII vardas) buvo apaštališkasis nuncijus Vokietijoje, KGB nusprendė sukurti istoriją, jog jis ne tik rėmė A.Hitlerį, bet ir skatino jį imtis holokausto.
1960 metais KGB dezinformacijos operacijų „tėvu“ laikomas generolas I.Agajancas įsakė pradėti operaciją „12-oji vieta“. Teigiama, kad būtent planuodamas šią operaciją I.Agajancas ištarė frazę, vėliau tapusią kone KGB šūkiu: „mirę žmonės negali savęs apginti“. Mat popiežius Pijus XII mirė 1958 metais, operacija, kaip minėta, pradėta 1960-aisiais, o „kaltinimai“ pateikti tik 1963 metais.
Šie „kaltinimai“ popiežiui nuskambėjo tikrai neįprasta forma ir buvo pateikti neįprasto kaltintojo. Juo tapo iki tol nedaug kam žinomas Vakarų Vokietijos dramaturgas R.Hochhuthas, parašęs pjesę „Deputatas. Krikščioniškoji tragedija“.
Šis kūrinys, kuris, beje, išverstas į dešimtis kitų kalbų ir itin aktyviai platintas visame pasaulyje, buvo pristatytas kaip istorinė drama, paremta netgi dokumentais. Šie „dokumentai“ taip pat pateikti knygoje, tačiau svarbu žinoti, kas tai ir kaip visa tai atsirado.
KGB nuo pat operacijos pradžios pasitelkė Rumunijos žvalgybą, kad ši, prisidengusi tariamu Bukarešto noru atkurti santykius su Vatikanu, įsigautų į Vatikano archyvus ir ten ką nors rastų. Tai, kad jokių įrodymų, leidžiančių apkaltinti popiežių Pijų XII tuo, kuo jis galiausiai apkaltintas, rasta nebuvo, KGB nesustabdė. Šie manipuliacijų meistrai selektyviai atrinko tai, kas galėjo būti naudinga, kai kuriuos dokumentus šiek tiek „pakoregavo“ ir iš viso to sudėliojo jiems reikalingą „įrodymų” mozaiką. O jau R.Hochhuthui beliko atlikti „tik tiesą atskleisti norinčio“ nepriklausomo kaltintojo darbą.
KGB turėjo didesnių užmojų. Ji surengė milžinišką operaciją siekdama nacių talkininku pavaizduoti popiežių Pijų XII.
Visa ši istorija, nors komunistinių agentų pėdsakas buvo įtartas kone iš karto, tikriausiais nebūtų atskleista, jei aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio pabaigoje į JAV nebūtų pabėgęs komunistinės Rumunijos užsienio žvalgybos vadovas J.M.Pacepa. Būtent jis koordinavo operaciją Bukarešte ir darbą su Vatikanu, o prabėgus dar beveik trims dešimtmečiams po savo pabėgimo jis nusprendė žinomus faktus papasakoti ir viešai.
Dar anksčiau už operaciją, skirtą apjuodinti popiežių Pijų XII, I.Agajancas sukurpė ir pradėjo vykdyti planą, kaip, apkaltinus antisemitizmu, izoliuoti Vakarų Vokietiją.
1959 metais, Kalėdų išvakarėse, ant sinagogos Kelne sienų buvo nupieštos dvi svastikos bei užrašytas šūkis, reikalaujantis, kad žydai nešdintųsi lauk iš Vokietijos. Netrukus žydai pradėjo gauti anoniminius laiškus su tokiais pat raginimais, jiems buvo skambinama ir grasinama telefonu, vandalų išpuoliai tapo kone kasdienybe žydų kapinėse, siaubtos net žydų parduotuvės.
Vakarų Vokietijos kanclerio K.Adenaurerio vyriausybė jau tuomet turėjo svarių įrodymų, kad visa tai – suplanuota ir koordinuota Rytų Vokietijos slaptosios tarnybos „Stasi“ ataka prieš Vakarus. Tačiau Bona tuomet nusprendė savo įrodymus pasilaikyti sau. Mat bijojo, kad bus apkaltinta paranoja dėl sovietų bloko ardomųjų operacijų, o gal net apkaltinta taip vengianti atsakomybės ir dangstanti tikruosius antisemitus.
1993 metais Vokietijos istorikas M.Wolffsohnas „Stasi“ archyvuose rado nepaneigiamus dokumentus. Jie įrodo, kad visa minėta antisemitinių išpuolių virtinė, kuri iš tiesų itin daug kainavo Vokietijai tarptautinėje arenoje, ypač plėtojant santykius su Vašingtonu ir Londonu, buvo „Stasi“ vykdyta operacija.
„Neabejotina, kad septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, kaip yra ir dabar, buvo nesutaikomų nacių, blogio, kurio neįmanoma pakeisti. Tačiau be Rytų Vokietijos pagalbos jie nebuvo pajėgūs surengti koordinuotos nacionalinės kampanijos. Tą patį galima pasakyti apie dešiniuosius ekstremistus nusikaltėlius devintajame XX amžiaus dešimtmetyje“, – taip savo atrastus įrodymus komentavo M.Wolffsohnas.
Tačiau dabar žinoma dar daugiau. Operacija, kaip minėta, surengta I.Agajanco nurodymu. O prieš jos imdamasis šis KGB dezinformacijos ir „aktyviųjų priemonių“ planuotojas nutarė galimą poveikį išbandyti pačioje Rusijoje. Jis nusiuntė agentus nusiaubti žydų kapines viename Rusijos miestelyje ir gavo jį labai pradžiuginusį rezultatą. Paaiškėjo, kad, nors didžioji dalis gyventojų kapų niekinimą pasmerkė, tokie veiksmai pakurstė mažumos norą sekti vandalų pavyzdžiu. Būtent su tokia misija ir tokiais uždaviniais rengti operacijos į Rytų Vokietiją buvo išsiųsti KGB agentai.
Dar anksčiau už operaciją, skirtą apjuodinti popiežių Pijų XII, I.Agajancas sukurpė ir pradėjo vykdyti planą, kaip, apkaltinus antisemitizmu, izoliuoti Vakarų Vokietiją.
Trečioji KGB operacija, kai ginklu buvo pasirinktas specialiai sukurstytas antisemitizmas, tapo ne tik pačia sėkmingiausia, bet ir ta, kurios pasekmes visas pasaulis jaučia iki šiol. Tai – vadinamųjų „Siono išminčių protokolų“ platinimas musulmoniškame pasaulyje, arba „operacija SIG“ („sionistinės vyriausybės“).
Jau minėtas J.M.Pacepa, kuris asmeniškai žinojo apie šią operaciją ir dalyvavo ją vykdant dar dirbdamas komunistinės Rumunijos užsienio žvalgybos vadovu, yra įsitikinęs, kad antiamerikietiško islamiškojo terorizmo priežastys glūdi būtent šioje aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio KGB operacijoje.
KGB, tuomet vadovaujama J.Andropovo, išsiuntė šimtus agentų ir tūkstančius propagandinės literatūros kopijų į musulmoniškas šalis, kad pakenktų JAV ir Izraeliui.
„Jau 1972-aisiais J.Andropovo dezinformacinė mašina dirbo ištisą parą, įtikinėdama islamiškąsias šalis, kad Izraelis ir Jungtinės Amerikos Valstijos nori paversti visą pasaulį sionizmo tėvyne“, – tvirtino J.M.Pacepa. Jo teigimu, J.Andropovo tikslas buvo sukurstyti tokią pačią neapykantą žydams musulmoniškame pasaulyje, kokią jiems buvo sukurstę naciai.
Nėra jokia paslaptis, kad V.Putinas laiko J.Andropovą ne tik didvyriu, bet ir savotišku mokytoju. Bent jau tiems, kas tyrinėja dabartinį V.Putino režimą, nėra didelė paslaptis ir tai, kad Kremlius dabar naudoja tuos pačius ginklus, tas pačias taktikas ir strategijas, kokias naudojo dar SSRS KGB.
Tai, kad tariamos kovos prieš antisemitizmą korta taip pat yra šiuolaikiniame Kremliaus ginklų arsenale, puikiai įrodo, kad ir Maskvos įkurta organizacija „Pasaulis be nacizmo“. Beje, iš pradžių jos veikloje dalyvavo, o tuo pačiu Kremliui talkino ir E.Zuroffas.
Visus šiuos faktus tiesiog būtina žinoti R.Vanagaitės sukelto skandalo kontekste. O dar svarbiau nebijoti garsiai įvardinti tai, kas akivaizdu. Panašią į R.Vanagaitės veiklą, E.Zuroffo pastangas žydšaudžiu apšaukti A.Ramanauską-Vanagą ar V.Kantoro pareiškimus sieti su Kremliaus ardomosiomis operacijomis nėra jokia paranoja. Mano išvardinti istoriniai pavyzdžiai (o jų yra, dar gerokai daugiau), manau, tai tik įrodo.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: Kodėl mums taip sunku suprasti žodį „karas“?
