Taip jis įvardijo tebesitęsiantį ir nuolatinį Rusijos kišimąsi į JAV politinius procesus bei prognozavo, kad Kremliaus pastangos paveikti 2020 metų JAV prezidento rinkimus gali virsti „dideliu šou“. O kad jau būtų visiškai aišku, šis pareigūnas pareiškė, kad Kremlius „365 dienas per metus“ stengiasi griauti JAV demokratiją.
Iki Lietuvos prezidento rinkimų pirmojo turo liko mažiau negu dvi savaitės. Kartu su dar po dviejų savaičių rengiamu antruoju Lietuvos prezidento rinkimų turu vyks ir itin svarbiais visame Senajame žemyne laikomi Europos Parlamento rinkimai. Tačiau iš viešosios erdvės kartais atrodo, jog Lietuvai Kremliaus kišimosi grėsmė iš viso neaktuali.
Jei rinkimų kampanijos pradžioje ši tema dar šiek tiek buvo keliama, tai dabar ji tarsi iš viso pamiršta. Viešai nekalbama nei apie patį kišimąsi, nei apie Lietuvos pasirengimą jį atremti, kaip tai prieš jų rinkimus nuolat darė Prancūzija, Vokietija, Švedija ir kitos šalys.
Kandidatai iš viso nevertinami net pagal jų vienų ar kitų pozicijų net teorinį atitikimą V.Putino režimo interesams. Net per pretendentų į šalies vadovo postą debatus užsienio politikos temomis kartais atrodė, kad Rusija agresyvia ir pavojinga veikla užsiima tik Ukrainoje ar dar kur nors, bet ne Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad Kremliaus priešiška veikla Lietuvai tapo nebeaktuali?
Tiesa, aš pats dar praėjusį gruodį viešai prognozavau, kad tokio Rusijos kišimosi, kokį paprastai esame linkę juo laikyti, Lietuvoje mes neišvysime per visą šių metų pavasario trejų rinkimų Lietuvoje ciklą. Tačiau tuo pat metu Latvijos pavyzdžiu parodžiau, kaip Kremlius kišasi ir net pasiekia viską, ką norėjo seniai pasiekti, kai mes to nepastebime.
Todėl, ko gero, ir Lietuvos rinkimų kontekste atėjo metas aptarti kitus atvejus, kai Kremliaus kišimasis liko arba galėjo likti nepastebėtas. O taip pat pabandyti išmokti pamokas, kurias šie pavyzdžiai mums suteikia.
Štai neseniai iš tarptautinio žurnalistinio tyrimo autorių gavęs jų surinktą medžiagą, 15min portale paskelbiau įrodymus, kad Vokietijos parlamente darbuojasi deputatas Markus Frohnmaieris, kurį Maskva laiko „absoliučiai kontroliuojamu“, o jo pergalės Bundestago rinkimuose planas buvo kuriamas Kremliuje. Tačiau, kaip žinome, po 2017 metų Bundestago rinkimų Vokietijoje buvo paskelbta, kad Rusijos kišimosi nepastebėta.
Ši tema Lietuvai aktuali ne vien dėl dar vieno atskleisto anksčiau nežinoto V.Putino Rusijos priešiškos veiklos pavyzdžio pasaulyje. Ji svarbi ir todėl, kad vienas iš kandidatų į Lietuvos prezidentus aktyviai remia ir net mūsų šalyje propaguoja akivaizdžiai prokremlišką partiją „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Nepaisant to, panašu, kad informacija apie Kremliaus „absoliučiai kontroliuojamą“ Vokietijos Bundestago narį didelio atgarsio Lietuvoje nesulaukė. Netapo ji nei rinkimų kampanijos diskusijų dalimi, nei, panašu, kad būtų prisidėjusi prie supratimo, kad kišimasis į rinkimus gali būti ir nematomas.
Jei ne Italijos žurnalistų tyrimas, nieko nebūtume žinoję ir apie tai, kad Rusija buvo parengusi ir slaptą Italijos prorusiškos partijos „Šiaurės lyga“ Europos Parlamento rinkimų kampanijos finansavimo planą. Pagal jį Italijai turėjo būti parduota 3 milijonai tonų dyzelino su nuolaida, o gautas pelnas skirtas būtent „Šiaurės lygos“ Europos Parlamento rinkimų kampanijai finansuoti. Beje, schemoje iš Italijos pusės turėjo dalyvauti net ne kokios nors „bendrovės-vaiduokliai“, o Italijos valstybinė įmonė „Eni“.
Tik nuo mūsų priklauso, ar mes lauksime to kišimosi įrodymų, ar aktyviai tam priešinsimės atsakingai vertindami bet kokias galimas Rusijos įtakos rizikas.
Nors daug kam iš pradžių atrodė, kad „studentės iš Rusijos“ Marijos Butinos veiklą JAV laikyti Kremliaus kišimosi pavyzdžiu būtų juokinga, praėjusią savaitę ji sulaukė nuosprendžio būtent dėl kišimosi į JAV politiką.
Nauji dokumentai neseniai atskleidė, kad Kremliui artimam Rusijos verslininkui Jevgenijui Prigožinui priklausančios bendrovės buvo parengusios ir įgyvendino protestų Sudane malšinimo ir paramos Omaro al-Bashiro režimui planą. Taip pat atskleista, kad Kremlius itin aktyviai kišosi į rinkimus Madagaskare.
Kuo svarbios visos šios būtent per Lietuvos prezidento rinkimų kampaniją vienaip ar kitaip atskleistos ar atomazgos sulaukusios Kremliaus kišimosi į įvairių šalių politiką istorijos? Pirmiausia tuo, kad jos turėtų priminti, jog, jeigu mes nematome akivaizdžios „Maskvos rankos“, visiškai nereiškia, kad nėra ir Kremliaus įtakos. Atvirkščiai, visos šios istorijos tik įrodo, kad visame pasaulyje, kur tik V.Putino Rusija turi kokių nors interesų, vyksta tai, ką FTB vadovas kalbėjo apie JAV – Kremlius „365 dienas per metus“ užsiima priešiška veikla, siekdamas savo tikslų.
Tad, ar gali Lietuva būti išimtimi? Juk tikriausiai nemanom, kad V.Putino Rusija staiga prarado bet kokius interesus Lietuvoje?
Išvada, manau, akivaizdi – Lietuva niekada nebuvo (prisiminkime, kad ir nušalintojo prezidento Rolando.Pakso ar įvairius įtakingus postus užėmusios, o vėliau Rusijos kunigaikštienės regalijas gavusios Kazimiros Prunskienės istorijas), nėra ir nebus išimtimi. Todėl ir dabartinę rinkimų kampaniją Lietuvoje tiesiog privalu vertinti ir iš Rusijos bandymų paveikti Lietuvos politiką perspektyvos.
Tačiau ką daryti, jei įrodymų ar net kokios nors aiškesnės informacijos apie Rusijos kišimąsi į Lietuvos rinkimus mes neturime? Pakankamai aiškius atsakymus gali pateikti vėl tie patys jau žinomi kitų šalių pavyzdžiai.
Pradėkim nuo Latvijos, kurios atvejį aptariau jau minėtame dar gruodį paskelbtame komentare. Nei latviai nei mes, akivaizdu, nežinojome, kaip konkrečiai Kremlius per praėjusio rudens parlamento rinkimus kišosi į Latvijos politiką. Bet juk kiekvienas besidomintis galėjo žinoti, kad Latvijos oligarchų verslo ryšiai su Rusija transformuojasi į aiškią poziciją, kad vienas ar kitas politikas turi tapti šalies premjeru „nes Maskva laiko jį geru kandidatu“. Apie Rusijos skleidžiamą įtaką per verslą daugybė pavyzdžių ir iš kitų šalių. Todėl tik nuo mūsų priklauso ar mes leisime tai įtakai skleistis balsuodami už asmenis, susijusius verslo ryšiais su Rusija arba remiamus tokių asmenų.
Iki akivaizdžių įrodymų paskelbimo mes nežinojome ir to, kad Rusija laiko Vokietijos Bundestago narį iš AfD partijos „absoliučiai kontroliuojamu“, o jo pergalės strategija rengta Maskvoje. Bet juk tiek vokiečiai, tiek ir mes žinome, kad AfD yra prokremliška partija. Ir tiek vokiečiai galėjo rinktis, ar balsuos už tą prokremlišką partiją, tiek ir mes galime rinktis ar balsuosime už šios prokremliškos partijos rėmėjus Lietuvoje.
Pakankamai aiškius atsakymus gali pateikti vėl tie patys jau žinomi kitų šalių pavyzdžiai.
Beje, minėtame tarptautiniame tyrime dėl M.Frohnmaierio akivaizdžiai matyti ir jo ryšiai su taip pat jau minėta prokremliška Italijos „Šiaurės lyga“, todėl prie tyrimo ir prisijungė Italijos dienraštis „La Repubblica“. Taigi, ir vėl tiek mums, tiek italams teks spręsti, ar mes rimtai vertinsime tai, kad vienas ar kitas politikas ar kuri nors partija mūsų šalyse bendradarbiauja su Kremliaus talkininkais.
Tiesa, italams spręsti lengviau, nes kaip minėta, jie jau žino, kad Kremlius yra pasirengęs tiesiogiai remti ne vien M.Frohnmaierį, bet ir jo rėmėjus Italijoje. Mes apie tiesioginę V.Putino režimo paramą Lietuvos politikams bent kol kas dar nežinome. Tačiau žinome, kad Kremliaus įtaka skleidžiama jo kuriamo tarptautinio tinklo būdu.
Vienas tokio tinklo veiklos pavyzdžių irgi neseniai išaiškėjo Krokuvos teisme, kur paskelbta, kad M.Frohnmaierio padėjėjas Lenkijos kraštutinių dešiniųjų atstovams užsakė padegti Vengrijos kultūros centrą Ukrainoje. Nusikaltėlius sulaikiusių Lenkijos teisėsaugos ir žvalgybų manymu, operacija buvo naudinga tik Rusijai. Todėl bet kokie Lietuvos politikų ryšiai su prokremliškomis partijomis užsienyje, vertinant iš Rusijos priešiškos įtakos pozicijų, turėtų būti vertinami, kaip padidintos rizikos faktorius.
Beje, dėl „Šiaurės lygos“, nors iki šiol nebuvo tiesioginės Kremliaus paramos jai įrodymų, apie šio partijos pozicijų visišką atitikimą Kremliaus interesams buvo žinoma seniai. O juk net Lietuvos prezidento rinkimuose yra kandidatų, kurių pozicijos nė kiek ne mažiau atitinka Kremliaus interesus negu „Šiaurės lygos“. Todėl ir vėl tik mums spręsti, ar mes galimas Rusijos įtakas vienam ar kitam politikui ar partijai spręsime tik pagal turimus įrodymus, ar ir pagal jų deklaruojamas pozicijas.
Atskleista galimo pačios „Šiaurės lygos“ finansavimo schema parodo ir dar vieną taip pat ir Lietuvai galimai aktualų Kremliaus įtakos sklaidos įrankį – net valstybines kai kurių šalių bendroves, jei jos glaudžiai verslo ryšiais susiję su Rusija, kaip minėtoji „Eni“.
Tačiau ir vėl kiekvienas pats turės analizuoti ir spręsti, ar bent teoriškai gali būti kokių nors paralelių, tarkim, su Klaipėdos uostu, kuriame dirbanti grupė su Baltarusija ir Rusija susijusių verslininkų staiga nutarė eiti į valdžią Klaipėdoje. Kartu su dabar jau buvusiu uosto vadovu, lyg tyčia nusprendusiu į Klaipėdos mero rinkimus eiti su partija, kurios lyderis net nemano kratytis verslo ryšių su įtakingiausiais Kremliaus režimo atstovais.
Apibendrindamas galiu tik pakartoti – naivu tikėtis, kad Rusija nesikiša net ir į šio pavasario įvairių Lietuvos rinkimų ciklą, jei net FTB vadovas tvirtina, jog Kremlius net JAV tai daro 365 dienas per metus. Todėl tik nuo mūsų priklauso, ar mes lauksime to kišimosi įrodymų, ar aktyviai tam priešinsimės atsakingai vertindami bet kokias galimas Rusijos įtakos rizikas.
O kriterijai tam vertinimui pakankamai paprasti.
Pirmiausia tai – vieno ar kito kandidato deklaruojama pozicija Rusijos režimo ir santykių su juo atžvilgiu, buvusi pozicija, jei ji staiga pakito, buvę veiksmai, galintys darbais, o ne žodžiais tą poziciją atskleisti.
Antra – vieno ar kito kandidato, partijos ar jų rėmėjų ryšiai su V.Putino režimu. Beje, svarbūs – bet kokie ryšiai. Nuo asmeninių – iki verslo.
Trečia – vieno ar kito kandidato ryšiai su prokremliškomis jėgomis Vakarų šalyse.
FTB vadovas akivaizdžiai akcentavo kontržvalgybos svarbą priešinantis tai 365 dienų per metus Rusijos priešiškai veiklai. Tačiau, jei išgirsime patį jo perspėjimą ir patys vadovausimės išvardytais galimą Rusijos įtaką ar bent jau jos riziką atskleisti padėsiančiais kriterijais, pasikliauti vien žvalgybų darbo sėkme tikrai neteks.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
