Marius Laurinavičius: Kaip V.Matijošaitis Rusiją užkariavo ir kodėl tai gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui

Kauno meras ir vienas populiariausių Lietuvos politikų Visvaldas Matijošaitis ne tik atsisakė prisiimti bet kokią atsakomybę dėl jam bei kitiems akcininkams priklausančios bendrovės „Vičiūnų grupė“ Rusijos aneksuotame Kryme platinamos produkcijos. Jis atsisakė tokią informaciją net komentuoti. Esą versle nedalyvauja nuo tada, kai tapo meru. Lyg tai kaip nors keistų faktą, jog V.Matijošaitis tebėra vienas pagrindinių šios bendrovės savininkų ir naudos gavėjų.
Marius Laurinavičius
Marius Laurinavičius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Tačiau man atrodo, kad, jei jau V.Matijošaitis pasuko į politiką, jam priklausantis verslas Rusijoje, kuri mažų mažiausiai kariauja hibridinį karą prieš Lietuvą bei Vakarus apskritai, turėtų būti po didinamuoju stiklu.

Todėl ir šis komentaras – apie V.Matijošaičio verslo Rusijoje sėkmės paslaptis bei tai, kaip ir kodėl ši sėkmė yra potenciali grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Ypač Lietuvos prezidento rinkimams artėjant. Nesvarbu, ar V.Matijošaitis pats juose dalyvautų, ar tik remtų kurį nors kandidatų.

Beje, „Vičiūnų grupės“ sėkmės istorija Rusijoje prasidėjo tikrai ne tada, kai V.Matijošaitis pasitraukė iš bendrovės valdymo. Veikiau dabartinę sėkmę garantuoja būtent dabartinio Kauno mero įdirbis.

Tačiau pradėkime nuo to, apie kokią V.Matijošaičio verslo sėkmę KGB įpėdinių ir mafijos valdomoje valstybėje aš kalbu.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Visvaldas Matijošaitis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Visvaldas Matijošaitis

Rusijoje dirbanti bendrovė „Vičiūnai-Rus“, kurios visos akcijos priklauso bendrovei „Vičiūnų grupė“, pernai pasiekė rekordinę apyvartą – beveik 10 mlrd. rublių (apie 127 milijonus eurų). Grynasis pelnas taip pat buvo rekordinis – beveik 311 milijonų rublių (beveik 4 milijonai eurų).

Maža to, Kaliningrado srities arbitražo teismas panaikino Mokesčių tarnybos sprendimą, kuriuo „Vičiūnai-Rus“ būtų buvęs įpareigota sumokėti 52,3 milijono rublių (o tai – beveik 666 tūkstančiai eurų) galimai nuslėptų mokesčių.

Galima būtų tik džiaugtis dėl Lietuvos verslininkų tiek finansinių, tiek ir teisinių laimėjimų bei sugebėjimo įrodyti savo tiesą, jei jie nebūtų pasiekti V.Putino valdomoje Rusijoje.

Kokiais būdais Rusijoje galima apsiginti nuo tokių mokesčių tarnybos pretenzijų, manau, bet kas, kas bent kiek domisi Rusijos režimu, puikiai žino. Galiu nebent pasakyti, kad tokie sprendimai priimami tikrai ne teismuose, kurie juos skelbia.

O „Vičiūnai-Rus“ neseniai apsigynė dar ir nuo Tatarstano vartotojų teisių tarnybos pretenzijų, kad jų produkcijoje rasta per daug konservantų. Bendrovė pati užsakė ekspertizę vienoje Kaliningrado laboratorijų, gavo rezultatus, kad normos neviršytos, ir arbitražo teismui to pakako kaltinimams atšaukti. Jei jie nebūtų panaikinti, galima įsivaizduoti, kad tai taip pat būtų labai brangiai kainavę.

Galima būtų tik džiaugtis dėl Lietuvos verslininkų tiek finansinių, tiek ir teisinių laimėjimų bei sugebėjimo įrodyti savo tiesą, jei jie nebūtų pasiekti V.Putino valdomoje Rusijoje. Arba bent jau tų laimėjimų naudos gavėjas nebūtų žmogus, kuris ne tik aktyviai dalyvauja Lietuvos politikoje, bet ir minimas tarp galimų kandidatų į šalies prezidento postą.

Esu daug kartų rašęs ir aiškinęs, kaip V.Putino režimas plečia savo įtaką per verslininkus ir jų ryšius, todėl šį kartą dėl įvairovės pasiūlysiu net ne savo įžvalgas, o citatą iš autoritetingo JAV strateginių ir tarptautinių tyrimų centro (CSIS) dar 2016 metais paskelbto tyrimo „Kremliaus metodai: suprantant Rusijos įtaką Vidurio ir Rytų Europoje“ („Kremlin playbook: understanding Russian influence in Central and Eastern Europe“). O jau šio komentaro skaitytojai galės patys nuspręsti, ar tai gali būti bent potencialiai taikoma V.Matijošaičiui ir jo verslui.

Taigi, šiame daugelio pasaulio ekspertų tikrai labai gerai vertinamame tyrime teigiama: „Rusija siekia išlaikyti savo įtaką, pasinaudodama savo kontaktų vietose ir sprendimų priėmėjų, kurie gali ginti jos interesus, tinklu. Šie kontaktai dažnai būna turtingi ir įtakingi verslininkai arba buvę aukšto rango valstybės pareigūnai, galintys daryti įtaką sprendimų priėmimui. Paprastai Rusija vilioja šiuos asmenis jai tarnauti, siūlydama jiems pelningo verslo, su kuriuo vienaip ar kitaip susijusi Rusijos valdžia, galimybes bei suteikdama jiems viršpelnių perspektyvą [...]. Kai šie kontaktai „patenka į nelaisvę“, jie naudojami Rusijos ekonominiams ir politiniams interesams plėtoti“.

Tiesa, dalis skaitytojų nuolat prašo ne teoretizuoti, o konkrečiai paaiškinti, kodėl vieniems verslininkams Rusijoje sekasi, o kitiems – ne. Ir kaip ta įtaka gali būti daroma realiame gyvenime.

Todėl pasitelksiu vieną pavyzdį. Ir šį kartą kiek įmanoma artimesnį V.Matijošaičio verslui Rusijoje. Jis – ir iš tos pačios Kaliningrado srities, kur Sovietske veikia „Vičiūnų“ fabrikas, ir susijęs būtent su užsieniečio verslo Rusijoje modeliu. Taip pat yra ir iš panašaus verslo srities. Nes daug kam Lietuvoje atrodo, kad „na kokią gi čia įtaką per krabų lazdeles ir silkių prekybą tas Kremlius gali daryti?“.

Kaliningrado srityje sėkmingai veikia, žinoma ne vien V.Matijošaičio verslas. Ne mažiau sėkmingai, pavyzdžiui, ten sukasi kroatas Stefano Vlachovičius, kurį pačios Kroatijos spauda vadina bene turtingiausiu savo tautiečiu Rusijoje. Kuo užsiima kroatas Kaliningrado srityje, ko gero, puikiai atspindi jo bendrovės pavadinimas – „Maisto produktai“ („Produkty pitanija“). Šis verslininkas – regioninės Kaliningrado srities užsienio investuotojų asociacijos, kuriai priklauso ir „Vičiūnai-Rus“, vadovas.

Kroato verslo sėkmės modelį savo viešai paskelbtame tyrime dar 2015 metais atskleidė paskutiniu nepriklausomu Kaliningrado srities laikraščiu laikyto leidinio „Nauji ratai“ („Novyjie koliosa“) žurnalistai. Šio leidinio bei susidorojimo su jo redaktoriumi bei buvusiu Kaliningrado srities dūmos deputatu Igoriu Rudnikovu istorija yra gerai žinoma ne tik Rusijos bet ir pasaulio žurnalistų gynimo organizacijoms.

Mat daug skandalų atskleidęs I.Rudnikovas galiausiai suimtas už neva kyšio prievartavimą... iš Kaliningrado srities tyrimų komiteto vadovo, generolo Viktoro Ledeniovo. Beje, kuo per daug metų V.Ledeniovui ir kities panašiems mafijinės V.Putino Rusijos veikėjams užkliuvo I.Rudnikovas, gali puikiai iliustruoti ir jau minėtas šio žurnalisto vadovauto leidinio tyrimas apie S.Vlachovičiaus verslo sėkmės modelį.

Itin iškalbingas jau šio tyrimo pavadinimas – „FST karininkai – pasiuntinukai: čekistai už pinigus „sprendžia klausimus“ Kroatijos piliečiui“ („Oficiery FSB na pobieguškach: čekisty za diengi „riešajut voprosy“ graždaninu Chorvatiji“). Tiesa, dėl „pasiuntinukų“ – tai tik dėl skambaus pavadinimo panaudota žurnalistinė metafora: V.Putino Rusijoje saugumiečius laikyti pasiuntinukais gali nebent tas, kad apie šį režimą tikrai nieko neišmano.

Tuo tarpu šio tyrimo autoriai viską ne tik puikiai suprato, bet ir taikliai apibūdino: „Išmintingas Kroatijos pilietis Kaliningrade iš karto „sugriebė jautį už ragų“ – apsiginklavo istoriniu stalininiu lozungu „kadrai viską sprendžia“. Todėl šalia paprastų darbuotojų „Maisto produktuose“ atsirado „referentų“ grupė, sudaryta iš buvusių čekistų. Šių asmenų pareigų ratas – gana specifinis. Užtenka pažvelgti į išmokų lapus, pagal kuriuos „žmonės švariomis rankomis ir karštomis širdimis“ įmonės buhalterijoje gaudavo pinigus. Savaime suprantama, grynaisiais“.

Tokie ir panašūs „verslo sėkmės modeliai“ V.Putino Rusijoje yra įprasti ir nieko seniai nebestebinantys.

Toliau žurnalistai išvardino keturis konkrečius asmenis – visus Rusijos saugumo atsargos karininkus – bei šiek tiek atskleidė jų veiklą. Šios veiklos rezultatas – įvairių aukščiausio rango Kaliningrado srities pareigūnų ir šiaip valdininkų parama netgi neteisėtiems (pateikiami ir dokumentai) kroato verslininko veiksmams ir draugystė net su gubernatoriais. Pats S.Vlachovičius, kuris, tiesa, skirtingai negu V.Matijošaitis, ir gyvena Kaliningrade, apdovanojamas ordinais, medaliais ir garbės raštais. Minėto tyrimo paviešinimas, žinoma, jo verslui ir įtakai jokios reikšmės neturėjo.

Bene pikantiškiausia šio tyrimo detalė buvo ta, kad vienas minėtų „saugumiečių-referentų“ iš tiesų faktiškai dirbo Kaliningrado srities žemės ūkio ministro vairuotoju, o pats ministro automobilis oficialiai priklausė „Maisto produktų“ bendrovei.

Beje, atskleista ir kiek kita verslo sėkmės modelio schema – tuometis Kaliningrado vyriausybės vicepremjeras bei jau minėtas žemės ūkio ministras anksčiau patys dirbo S.Vlachovičiaus bendrovėje. Taigi buvo šio verslininko samdiniai. O tai reiškia, kad tarsi buvo šio verslininko (o gal minėtų „saugumiečių-referentų“?) „deleguoti“ į Kaliningrado srities valdžią.

Reikia pripažinti, kad viešų duomenų, jog toks pats ar panašus „verslo modelis“ garantuoja sėkmę Rusijoje ir V.Matijošaičiui bei kitiems asmenims priklausančiai bendrovei „Vičiūnų grupė“, nėra. Tačiau, analizuojant potencialias grėsmes, mano įsitikinimu, analogijų ieškoti ne tik galima, bet ir reikia. Ypač kai būtent tokie ir panašūs „verslo sėkmės modeliai“ V.Putino Rusijoje yra įprasti ir nieko seniai nebestebinantys. Ir kaip tik jie, tikėtina, sėkmingiausiai galėtų garantuoti pergales, panašias į tas, kurias „Vičiūnai-Rus“ pasiekė Rusijos teismuose. Juk iliuzijas dėl to, kad teismai šioje mafijos valstybėje vykdo teisingumą, jau seniai prarado ne tik patys rusai, bet ir visas pasaulis.

Tačiau tai – dar ne visos V.Matijošaičiui priklausančio verslo sėkmės Rusijoje paslaptys. Viena didžiausių – kaip „Vičiūnams“ pavyko įsiterpti net tarp Kremliaus bufeto tiekėjų? Tokią tikrai sensacingai skambančią infomaciją beveik prieš metus atskleidė iš Rusijos dėl režimo persekiojimo trauktis buvęs priverstas, o dabar Lietuvoje šio režimo veiklą tiriantis ir daug reikšmingų istorijų jau aprašęs Michailas Maglovas bei žinomas Lietuvos žurnalistas Rytas Staselis.

Tačiau panašu, kad Lietuvoje ši V.Matijošaičiui priklausančio verslo sėkmės paslaptis sudomino nedaugelį. Ir jokio susirūpinimo dėl nacionalinio saugumo tai tarsi nesukėlė. Nors tikrai ne kiekvienas verslininkas gali savo produkciją tiekti Kremliaus bufetui. Ir netgi jau aprašytas Kroatijos verslininko sėkmės Kaliningrade modelis vargu ar galėtų padėti. Kaip sakoma, „lygis – ne tas“.

Tačiau V.Matijošaičiui priklausantis verslas Rusijoje ir žaidžia tikrai ne vien regioninėje Kaliningrado lygoje. Ir „Vičiūnai – Rus“ dalyvauja ne vien regioninės Kaliningrado srities užsienio investuotojų asociacijos veikloje.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./„Viči“ produkcija
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./„Viči“ produkcija

Organizacija, į kurią vertėtų atkreipti dėmesį, bandant įminti V.Matijošaičiui priklausančio verslo sėkmės Rusijoje formulę, ko gero, yra „Žuvų sąjunga“ („Rybnyj sojuz“). Nors šio su jūros produktais susijusio verslo asociacijos pavadinimas skamba ne itin įspūdingai ir tarsi niekuo nesusijęs su politika, daryti išvadų vien iš pavadinimo nevertėtų.

Pirmiausia reiktų pasakyti, kad įvairiais verslais, susijusiais su jūra ir jūros produktais Rusijoje užsiima net asmenys, šeimyniniais ryšiais saistomi su tokiais veikėjais, kaip Federacijos Tarybos pirmininko pavaduotojas Jurijus Vorobjovas arba milijardierius, kažkada net paties V.Putino pinigine vadintas Genadijus Timčenka. Todėl pati ši rinka nėra tokia jau paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Joje vyksta ir įtakos persidalijimai, ir verslo perėmimai. Toli gražu ne visuomet „draugiški“.

Tačiau akivaizdu, kad V.Matijošaičiui priklausantis verslas Rusijoje ne tik jaučiasi saugus, bet ir klesti. Ir viena priežasčių gali būti kaip tik narystė „Žuvų sąjungoje“.

Kodėl ši narystė tokia reikšminga? Pirmiausia pateiksiu vieną pavyzdį. Akivaizdu, kad 2015 metų balandį kulminaciją pasiekė vienas tokių ne itin draugiškų santykių aiškinimųsi. Tik tąkart ne tarp konkrečių įmonių. Taikiklyje buvo atsidūrusi pati „Žuvų sąjunga“. Ir ne bet kokiame taikiklyje. Ji tapo kitos panašios ir tikrai galingos organizacijos – Visos Rusijos žuvų ūkio įmonių, verslininkų ir eksportuotojų asociacijos – pretenzijų objektu.

Šios organizacijos įtaką gali iliustruoti, pavyzdžiui, tai, kad jos dabartinis vadovas Germanas Zverevas yra visuomeninės tarybos prie Rusijos žemės ūkio ministerijos narys ir tokios pat visuomeninės tarybos prie žuvininkystės agentūros pirmininkas, anksčiau jis yra buvęs Primorės gubernatoriaus patarėjas.

Įvairiais verslais, susijusiais su jūra ir jūros produktais Rusijoje užsiima net asmenys, šeimyniniais ryšiais saistomi su tokiais veikėjais, kaip Federacijos Tarybos pirmininko pavaduotojas Jurijus Vorobjovas arba milijardierius, kažkada net paties V.Putino pinigine vadintas Genadijus Timčenka.

G.Zverevas taip pat dirbo Tolimųjų Rytų ekonominio saugumo paramos fonde. O tai gali reikšti, kad jis – buvęs Rusijos saugumo tarnybų darbuotojas, nes pati organizacija buvo kuriama būtent iš saugumo tarnybų atsargos karininkų. G.Zverevo ilgametis partneris – „Rostec“ korporacijai (jai vadovauja vienu įtakingiausių Rusijos žmonių laikomas Sergejus Čemezovas) priklausančios bendrovės „Siber“ vadovas, dar vienas saugumo tarnybų atstovas Vladimiras Kapyšas.

Tiesa, pats G.Zverevas 2015 metais Visos Rusijos žuvų ūkio įmonių, verslininkų ir eksportuotojų asociacijai dar nevadovavo, bet organizacijos įtaką G.Zverevo sprendimas kiek vėliau sutikti jai vadovauti taip pat puikiai atspindi.

Ir štai tokios organizacijos pretenzijų sulaukė „Žuvų sąjunga“. Ir ne bet kokių pretenzijų – ji kaltinta „šiurkščiu spaudimu vykdomajai valdžiai“ ir net „užsienio agento“ funkcijų vykdymu. Ir šie kaltinimai pateikti taip pat ne bet kam – Rusijos teisingumo ministerijai.

Tačiau viskas atsimušė lyg į sieną, nes „Žuvų sąjunga“, kaip pasirodė, turi dar galingesnį užtarėją – buvusį SSRS karinės žvalgybos GRU karininką, o dabar verslininką ir valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotoją Aleksejų Čepą.

Nors formaliai A.Čepos su „Žuvų sąjunga“ niekas nesieja, jis net pats neslepia besirūpinantis šios organizacijos reikalais, asmeniškai dalyvauja jos visuotiniuose susirinkimuose. Be to, formalus organizacijos vadovas Jevgenijus Nazinas yra buvęs A.Čepos Technologijų vystymo banko vyresnysis viceprezidentas, vėliau – direktorių tarybos narys. Būtent iš banko jis perėjo į „Žuvų sąjungą“, todėl pačią šią organizaciją drąsiai galima vadinti A.Čepos įtakos sferos įrankiu.

O tuomet jau ir V.Matijošaičiui priklausantis verslas tampa tiesioginiu ar netiesioginiu A.Čepos partneriu. Todėl tikrai verta kiek daugiau priminti, apie šį veikėją. O jis ypač išgarsėjo dėl vadinamojo „Angolageito“ skandalo. Dėl šio skandalo 2009 metais Prancūzijoje nuteistas A.Čepos partneris, kitas buvęs GRU karininkas Arkadijus Gaidamakas, kuris savo draugu viešai vadino net vieną garsiausių Rusijos mafijozių Alimžaną Tochtachunovą, pravarde „Taivančikas“. Tiesa, tiesiogiai dėl „Angolageito“ A.Čepai kaltinimai nebuvo pateikti, bet su ginklų prekyba Angoloje jis buvo nuolat siejamas.

Teigiama, kad dar vienas buvęs A.Čepos partneris – visame pasaulyje išgarsėjęs, o dabar JAV kalėjime bausmę atliekantis legendinis ginklų prekeivis, taip pat buvęs GRU karininkas Viktoras Butas.

Kitas svarbus A.Čepą bei jo įtaką apibūdinantis ryšys – su generolu Aleksandru Bulbovu. Šis generolas buvo sulaikytas dėl kaltinimų įgaliojimų viršijimu, kyšininkavimu bei banditų grupuočių „pridenginėjimu“. Tačiau neoficialiai jis laikytas vieno garsiausių Rusijoje vadinamojo „Tri kita“ kontrabandos skandalo ir 2007 metais pirmą kartą į viešumą prasiveržusios įvairių saugumiečių grupuočių tarpusavio kovos auka. Porą metų praleidęs suimtas, vėliau A.Bulbovas dirbo minėtame A.Čepos Technologijų vystymo banko saugumo tarnybos vadovu. O prieš areštą A.Čepa buvo laikomas vienu pagrindinių A.Bulbovo „finansuotojų“.

A.Čepai bei jo galimam vaidmeniui Rusijos įtakos sklaidai apibūdinti tikriausia svarbu paminėti, kad jis buvo ir „Rusakalbių užsienio sąjungos“ prezidentas, televizijos kanalo „Ruskij mir“ direktorių tarybos pirmininkas. Verslininkas pats pripažįsta, kad rūpinasi ryšiais su kai kuriomis šalimis.

Nežinau, ar visa ši informacija atskleidžia tikrąsias V.Matijošaičiui priklausančio verslo sėkmės Rusijoje paslaptis. Bet manau, kad Lietuvos žmonės privalo žinoti, bent jau kokioje „verslo“ aplinkoje sėkmės formulę Rusijoje rado „Vičiūnų grupė“.

O dabar dar kartą prisiminkite, kas apie Rusijos įtakos darymo būdus sakoma šio komentaro pradžioje minėtame įtakingo amerikiečių tyrimų centro CSIS studijoje. Ir nuspręskite, ar tokie verslo ryšiai gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų