Lietuvoje diskusijų darbotvarkę tvirtai diktuoja naujasis Lietuvos gelbėtojas R.Karbauskis. O jis jau tikrai žino, kas iš tikrųjų aktualiausia Lietuvai – Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos, įvairūs alkoholio kontrolės viražai, lyginant su rinkimų ir net porinkiminiais pažadais įdomiai pasikeitusi Vyriausybės programa.
Be to, dar labai svarbu suprasti, ar tikrai dar 2004 metų „Rubicon group“ korupcijos skandale kartu su E.Masiuliu ne itin palankioje šviesoje minėtas G.Steponavičius galėjo ne šiaip tyčia prieš rinkimus nuslėpti, kad naujojoje korupcijos byloje yra apklaustas kaip specialusis liudytojas, o tiesiog to nežinoti, paprasčiausiai nesuprasti. Pasitaiko juk, kad žmonės ne visuomet viską iš karto supranta.
Kai tiek svarbių reikalų, nenuostabu, kad kažkokios Italijos ar net visos Europos Sąjungos problemos lieka trečiame plane.
Bėda tik, kad tos problemos Lietuvai nekreipiant į jas dėmesio niekur nedingsta. O Kremliaus triumfo žygis per Vakarų pasaulį tampa nebesustabdomą laviną primenančiu reiškiniu. Ir man, bent jau turint galimybę pažvelgti į Lietuvą kiek iš šalies, vis dar atrodo, kad iššūkiai Vakarų pasaulio tvarkai ir Rusijos pergalės, o ne visa minėta Lietuvos vidinė politinė darbotvarkė, turi egzistencinę reikšmę mūsų valstybei.
Todėl manau, kad tikrai metas ne tik susumuoti tarpinius rezultatus, bet ir pažvelgti šiek tiek į ateitį. O tuomet jau paklausti, ar Lietuva bent jau ruošiasi dramatiškiems iššūkiams.
Tai, kad Rusija stengiasi sugriauti Europos Sąjungą ir NATO, bent jau analitikų sluoksniuose, skirtingai, tarkim, nuo padėties prieš porą metų, nebekelia didesnių diskusijų. Iš esmės tai tapo akivaizdu. Dabar jau tenka skaičiuoti bombas po ES ir NATO pamatais, kurios ir Kremliaus pastangomis buvo padėtos. Ir netgi jau griausmingai sprogo. Tiesa, pasekmes išvysti vis dar palikdamos ateityje.
Rusija nėra užsibrėžusi sugriauti Europos Sąjungos ir NATO jau rytoj. Tačiau ji metodiškai dėlioja bombas po ES ir NATO pamatais ir padaro viską, kad jos kuo dramatiškiau sprogtų.
Pirmiausia, žinoma, „Brexit“. Apie Rusijos palankumą Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES kampanijai kalbėta daug. Apie šios kampanijos „informacinį palaikymą“ iš Maskvos, dar vadinamą informaciniais karais, taip pat. Tačiau tiesiai įvardyti tai Rusijos pergale ir net pagalvoti apie tai, ar ne metas pradėti iš tiesų gintis ir bausti Kremlių už tokį neįtikėtinai įžūlų kišimąsi ne vien į Didžiosios Britanijos vidaus reikalus, bet ir Vakarų pasaulio griovimą niekas nesiryžo. Nesiryžo nei Londone, nei Vakaruose apskritai. Ką jau kalbėti apie Lietuvą.
Todėl kiek padiskutavę apie Europos Sąjungos (dažniausiai būtent kažkokios tarsi atsietos Europos Sąjungos, o ne mūsų joje) laukiančius iššūkius, pasidaliję įžvalgomis apie per pasaulį besiritančią populizmo bangą, vėl susikoncentravome į savo kiemo problemas. Negalim mes gi britų sprendimo pakeisti, tad daugiau tarsi ir nėra apie ką galvoti.
O gal yra? Gal vis dėlto verta sujungti į vieną grandinę bent jau viešai žinomus faktus ir savęs pačių paklausti, ar „Brexit“ tikrai būtų įvykęs BE RUSIJOS ĮSIKIŠIMO.
Apie pagrindinio „Brexit“ ideologo N.Farage'o meilę Rusijai ir V.Putinui žinoma seniai. Taip pat žinoma, kad tokia meilė dažniausiai būna „iš išskaičiavimo“ – faktais paremtų žinių apie tiesioginį panašių partijų finansavimą iš Kremliui artimų struktūrų visoje Europoje – nors vežimu vežk.
Tiesa, nei N.Farage'as nei jo partija imantys Rusijos pinigus už rankos nutverti dar nebuvo. Bet tikrai verta atidžiau pažvelgti į pagrindinį „Brexit“ finansuotoją multimilijonierių A.Banksą. Šis turtuolis, savo pinigų srautus slepiantis painiame ofšorinių įmonių tinkle (todėl tikrai sunku pasakyti, kas padeda krautis turtus jam pačiam), lyg tyčia turi rusę žmoną. Ir lyg tyčia tokią, kuri bent jau man pagal aprašymą labai primena garsiąją 2010 JAV demaskuoto rusų šnipų tinklo – vadinamųjų „nelegalų“ – garsiausiąją atstovę Anną Chapman.
A.Bankso žmonai, vardu Katia (Paderina), net buvo iškilusi deportavimo grėsmė dėl, kaip įtariama, ankstesnių fiktyvių vedybų Didžiojoje Britanijoje, bet lyg tyčia ją išgelbėjo britų parlamentaro M.Hancocko įsikišimas. Lyg tyčia to paties, kurio padėjėja ir artima draugė, taip pat vardu Katia, tik ne Paderina, o Zatuliveter, ne kieno nors, o britų žvalgybos MI5 buvo apkaltinta esanti Rusijos šnipė, o pats parlamentaras įtartas patekęs į KGB taip mėgtus vadinamuosius „medaus spąstus“. Tiesa, teisme MI5 savo kaltinimų įrodyti nesugebėjo, tad K.Zatuliveter teko palikti ramybėje.
Tačiau kalbant ne apie įrodymus teisme, visos paminėtos detalės sklandžiai susidėlioja į labai įdomų paveikslą, kuris ypač svarbus bandant suprasti, ar tikrai vien vidiniai Didžiosios Britanijos procesai lėmė, kad „Brexit“ šalininkai laimėtų referendumą. Tačiau tai – dar ne viskas.
Britų žurnalistai išsiaiškino, kad leiboristų partija, kuri oficialiai rėmė Didžiosios Britanijos pasilikimą ES, sabotavo savo pačios agitacinę kampaniją. Skamba keistai, bet kokių keistenybių nebūna. Kol sužinai, kad pagrindinis tos sabotavimo idėjos autorius ir vykdytojas – mažų mažiausiai prorusiškomis pažiūromis garsėjantis leiboristų lyderio J.Corbyno strategijos ir komunikacijos patarėjas S.Milne'as.
Ar tikrai vis dar atrodo, kad „Brexit“ šalininkai laimėjo dėl vien vidinių Didžiosios Britanijos politinių procesų?
Kai visa tai po „Brexit“ referendumo (kai kas ir prieš jį) išlindo į dienos šviesą, o tuo pačiu tapo aišku, kad Rusija akivaizdžiai linkusi „remti“ D.Trumpo kandidatūrą į JAV prezidento postą, man tapo visiškai aišku, kad šio kandidato pergalė, kuria tuomet beveik niekas netikėjo, yra itin reali. Ir bene pirmą kartą gyvenime pasigailėjau, kad mano prognozės išsipildė.
Todėl ir šio komentaro pradžioje minėtas Italijos referendumas, kad ir kaip nuobodžiai skambėtų Italijos konstitucinių reformų klausimai, kurie buvo jam pateikti, įgavo visai kitą prasmę. Mat Italijos referendumo kampanijoje vėl itin aktyviai dalyvavo Rusija, kuri jau seniai visomis išgalėmis remia pagrindinius minėtam referendumui pateiktų reformų priešininkus – Penkių žvaigždučių judėjimą.
Ir tikriausiai ne iš neturėjimo ką veikti ta Rusijos parama – daug įtikinamiau, kad Italijos referendumas yra dar viena svarbi Kremliaus vykdomo plano sugriauti Europos Sąjungą ir NATO dalis.
Todėl ne tiek svarbu, kaip greitai po dar vieno šoko atsigavo rinkos. Ne tiek svarbu, ar greitai Italijoje bus surengti pirmalaikiai rinkimai, kurie galėtų atvesti į valdžią Penkių žvaigždučių judėjimą. Ne tiek svarbu netgi tai, ar, kaip baimintasi, iš karto po šio referendumo ir Italijos premjero M.Renzi nesėkmės iškils pavojus Italijos bankams, kas neabejotinai virstų dar viena ES finansų krize, o galbūt ir euro laidotuvėms.
Rusija nėra užsibrėžusi sugriauti Europos Sąjungą ir NATO jau rytoj. Tačiau ji metodiškai dėlioja bombas po ES ir NATO pamatais ir padaro viską, kad jos kuo dramatiškiau sprogtų. Blogiausia tai, kad Vakarai kol kas nesugeba ne tik užkirsti kelio tokiai Rusijos ardomajai veiklai, bet ir nesiima jokių atsakomųjų priemonių prieš Kremliaus piktadarius. O tai skatina Maskvą veikti dar įžūliau.
Beje, nereikėtų apsigauti šiame kontekste vertinant Austrijos prezidento rinkimus ir šios šalies kraštutinių dešiniųjų lyderio N.Hoferio nesėkmę laikyti mano minėtos Rusijos pergalių lavinos nutrūkimu. Kalbant apie populistinių jėgų pergales tai būtų tiesa. Tačiau tiesa ir ta, kad Rusija į Austrijos prezidento rinkimus iš esmės neinvestavo. Paprasčiausiai Austrijos pozicija šiuo metu ir taip tenkina Kremlių, o prezidento vaidmuo šalyje nėra itin svarbus. Taigi, Rusijos pergalių kontekste dėl Austrijos džiaugtis per daug nėra kuo.
O kas nutiks Lietuvai, jeigu Europos Sąjunga ir NATO iš tiesų sugrius? Žinau, kad tai – klausimas, kurio nesinorėtų net girdėti.
Nėra abejonių, kad giluminės priežastys ir kriziniai reiškiniai Vakarų šalyse yra jų vidinės, o ne Rusijos sukurtos problemos, tačiau Kremliui sumaniai manipuliuojant šiomis problemomis sukuriamas sprogstamas mišinys, kuris iš tiesų visai realiai per artimiausius metus gali sugriauti Europos Sąjungą ir NATO. Ypač žinant su kiek įvairiausių problemų – nuo ekonominių iki pabėgėlių krizės Vakarai šiuo metu susiduria vienu metu.
Taigi, pažvelkime šiek tiek į ateitį. Kovo mėnesį Rusija neabejotinai pasistengs, kad rinkimus Olandijoje laimėtų G.Wildersas, kuris viešai reikalauja, kad jo šalis pasektų Didžiosios Britanijos pėdomis ir trauktųsi iš ES. Kadangi padėtis Nyderlanduose ir šiaip G.Wildersui palanki, galima tikėtis dar vieno griausmingo bombos sprogimo po ES pamatais.
Tuomet laukia prezidento rinkimai Prancūzijoje. Tačiau Rusija juos jau laimėjo. Beveik neabejotina, kad antrajame šių rinkimų ture susigrums Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų lyderė M.Le Pen ir dešinysis F.Fillonas. Kad ir kuris iš šių kandidatų laimėtų, Rusija irgi galės švęsti pergalę. Ir ne vien dėl abiejų jų palankumo Rusijai. Nors M.Le Pen priešiškumas Europos Sąjungai yra daug atviresnis ir aiškiau išreikštas, vienas įdomesnių F.Fillono biografijos faktų yra tas, kad jis balsavo prieš vieną svarbiausių dabartinei Europos Sąjungai Mastrichto sutartį. Ir tuo iki šiol esą didžiuojasi.
Šio kandidato į prezidentus pozicija Rusijai, o ne Vakarams artima ir dėl santykių su Iranu bei teroristine laikoma „Hezbollah“ organizacija. F.Fillonas pasisako už bendradarbiavimą ir sąjungą su šiais Vakarų priešais.
Na ir svarbiausia taikinys – kitų metų Vokietijos parlamento rinkimai. Nors bent jau Vokietijos žvalgybos atrodo atkreipė dėmesį į Rusijos kišimąsi į JAV prezidento rinkimus bei panašu, kad supranta, kad tas pats laukia ir jų šalies, vis dėlto drįsčiau prognozuoti, kad nei pats Berlynas, nei Vakarai apskritai kol kas nėra pasirengę atremti tokias atakas, o juo labiau atgrasyti Kremlių nuo jų. Todėl, rizikuodamas dar kartą būti juodas pranašas, turiu pasakyti, jog yra pagrindo prognozuoti, jog A.Merkel neliks kanclerės poste dar vienai kadencijai.
Ką tai reikštų Europos Sąjungai ir transatlantiniam ryšiui?
O kas nutiks Lietuvai, jeigu Europos Sąjunga ir NATO iš tiesų sugrius? Žinau, kad tai – klausimas, kurio nesinorėtų net girdėti. Tačiau atsakinga valstybė ir atsakinga valdžia privalo ruoštis visiems scenarijams. Ypač kai tai gali būti valstybės egzistencijos klausimai.
Ar Lietuvos valdžia tam ruošiasi? Galima būtų daug kalbėti, ką reikia daryti, kam ir kaip ruoštis. Tačiau kartais labai daug iliustruoja mažos detalės. Štai kaip tik šiuo metu Vašingtone lankosi Lietuvos parlamentarų delegacija, kuri pirmadienį Lietuvos ambasadoje surengė susitikimą ir su lietuvių bendruomene.
Buvęs Lietuvos ambasadorius JAV Ž.Pavilionis, puikiai asmeniškai žinantis padėtį ir ne kartą viešai kritikavęs nepakankamą Lietuvos dėmesį JAV ir investavimą į visų sričių bendradarbiavimą su šia galingiausia pasaulyje valstybe, šį klausimą iškėlė ir susitikimo metu. Todėl nesusilaikiau nepaklausęs salėje buvusių dviejų įtakingų dabartinės valdančiosios daugumos atstovų – socialdemokrato G.Kirkilo bei valstiečių ir žaliųjų atstovo M.Puidoko – ar padėtis keisis bent jau dabar, kai po D.Trumpo pergalės Lietuvai į ryšius su JAV tiesiog gyvybiškai reikia investuoti dar keleriopai daugiau.
Atsakymai buvo iškalbingi: nors nei M.Puidokas, nei G.Kirkilas nė nebandė neigti, kad padėtis skubiai taisytina, valstiečių ir žaliųjų parlamentaras apsiribojo bendromis frazėmis, o G.Kirkilas netgi pademonstravo „realizmą“ – niekas, deja, bent jau ateinančiais metais nesikeis.
Taigi, palaiminga ramybė Lietuvoje tęsiasi. Net ir sprogimams po ES ir NATO pamatais jau tampant kasdienybe. Beje, jei aš sėdėčiau Kremliuje ir mąstyčiau apie tai, kokios vyriausybės šiuo metu man būtų palankiausia Baltijos šalyse, ko gero, prieičiau išvados, kad palankiausia būtų tokia, kuri rūpinasi viskuo, išskyrus egzistencines grėsmes valstybei.
Beje, nesupraskit tai kaip kokio nors kaltinimo kam nors asmeniškai ar valdžiai apskritai – tai tik analitinė įžvalga. Aš tikrai esu pasirengęs duoti jai progą įrodyti, kad vyriausybė pajėgi ne tik įžvelgti grėsmes, bet ir rasti atsaką joms. Ir labai norėčiau tikėti, kad taip ir atsitiks.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: D.Trumpo prezidentavimą pasitinkant – ruošimės blogiausiam ar vilsimės geriausio
