Tačiau apie tai jau rašiau praėjusį kartą, o šį kartą tikrai verta aptarti, kas mūsų laukia po „Zapad“ pratybų. Taip pat ir tai, ar mes patys toliau stiprinsime savo saugumą, ar tiesiog atsipalaiduosime ir manysime, kad mums niekas nebegresia arba mes jau viską padarėme.
Nesunku prognozuoti, kad viena Kremliaus informacinio karo prieš Lietuvą krypčių artimiausiu metu taps Rusijos grėsmės menkinimas, o kartu ir abejonių dėl Lietuvos išlaidų gynybai sėjimas.
Jau praėjusiame rašinyje minėjau, kaip Maskva kryptingai bandė vaizduoti, kad Lietuvos vadovai, ypač prezidentė D.Grybauskaitė, be jokio pagrindo „kėlė isteriją“ dėl „Zapad“ grėsmės, kurios neva nebuvo ir nėra.
Dabar galima tikėtis, kad ši kryptis bus plėtojama. Pirmiausia bus toliau vaizduojama, kad Rusijos grėsmė apskritai tėra Vakarų „paranoja“. Taip net ne Lietuvos, o tokių šalių kaip Vokietija, Švedija ar JAV, nerimą viešai apibūdina Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas ir kiti mafijos valstybės galingieji.
Nei rimtos raketinės, nei karinių jūrų pajėgų gynybos Lietuva pati sukurti nepajėgi. Tam būtina NATO sąjungininkų parama. O jai gauti būtina ne tik sąjungininkų politinė valia.
Na, o jei Kremliaus keliama grėsmė iš esmės yra tik paranoja, kam švaistyti pinigus ginklams ir kariuomenei apskritai, kai tų pinigų trūksta švietimui, sveikatos apsaugai ir socialinėms programoms?
Pažįstama giesmelė? Jau girdėta ir Lietuvoje? Bet kas, kas rimčiau domisi Rusijos informaciniais karais, pripažins, kad prie šios melodijos garsinimo tiek Lietuvoje, tiek ir ne vien Lietuvoje labai smarkiai rankas prikišusi Maskvos melo mašina. Su visais jos „troliais“ ir dar KGB laikus menančiomis technologijomis.
Jokiu būdu nesiruošiu teigti, kad visi, kas jau dabar Lietuvoje abejoja dėl gynybos išlaidų tolesnio didinimo, kai kitais metais pasieksime 2 proc. BVP ribą, yra kokie nors Maskvos agentai ar piktavaliai, nenorintys, kad Lietuva būtų saugi. Tačiau žinoti, kad būtent toks naratyvas yra svarbus Kremliaus žaidimų įrankis, vis dėlto verta.
Ne mažiau verta ir nuolat kartoti argumentus, kodėl gynybos išlaidų didinimas ir apskritai Lietuvos saugumo stiprinimas tebėra pirmaeilė būtinybė, o ne prabanga, kurios valstybė esą negali sau leisti.
Pirmiausia, turbūt jau nebent Kremliaus „trolis“ ginčysis, kad Rusijos grėsmė Lietuvai nė kiek nemažėja. Pats daug kartų rašiau ir kalbėjau, kodėl grėsmės iš esmės nekėlė pratybos „Zapad 2017“, bet bendroji grėsmė nei išnyko, nei sumažėjo. Ir šią grėsmę būtina įvardinti taip, kokia ji yra. Tai egzistencinė grėsmė mūsų valstybei.
Teisūs yra tie, kurie argumentuoja, kad šiuolaikinė saugumo sąvoka apima ne vien karines grėsmes. Tikrai nesiginčysiu, kad net ir Rusijos grėsmės akivaizdoje įvairūs visuomenės atsparumo didinimo aspektai ne mažiau svarbūs už pastangas atremti karinę grėsmę. O visuomenės atsparumo didinimas taip pat reikalauja investicijų.
Tačiau yra net keli svarbūs argumentai, kodėl būtent karinis saugumas ir tolesnis išlaidų gynybai didinimas šiuo metu turėtų būti prioritetas.
Turbūt visiems akivaizdu, kad ne tik viena Lietuva, bet ir čia dislokuotas NATO batalionas Rusijos invazijos, jei tokia įvyktų, atremti negalėtų.
Ne visai tikslus ir dažnai naudojamas palyginimas su Vakarų Berlynu, kur šaltojo karo metais taip pat dislokuotos labai nedidelės sąjungininkų pajėgos esą užtikrino atgrasymą. Vien JAV karių Europoje šaltojo karo metais buvo 300 tūkstančių, o NATO prie Vokietijos sienų turėjo pajėgas iš esmės prilygstančias sovietų bloko kariuomenei. Tuo tarpu dabar karinis balansas mūsų regione akivaizdžiai Rusijos naudai.
Maža to, kai kurios gynybos sritys iš viso kol kas gali būti laikomos ne gynybos pajėgumais, o paprasčiausiomis spragomis. Ir tai tikrai ne mano vertinimai.
„Ypač didelė spraga Baltijos jūros regione jaučiama raketinės gynybos bei karinių jūrų pajėgumų srityse. Rusija turi galimybę sukurti A2/AD „burbulą“ virš Baltijos šalių ir didelės Baltijos jūros teritorijos dalies. Rusijos pajėgų koncentracija aplink Baltijos šalis viršija gynybinius poreikius. Daugelis rusų dalinių yra puolamojo pobūdžio“, – teigiama maždaug prieš pusantrų metų paskelbtame tyrime Estijoje įsikūrusio Tarptautinio gynybos ir saugumo centro tyrime apie saugumo padėtį regione.
Padėtis nuo to laiko iš esmės nepasikeitė, o „Zapad“ pratybos ją tik dar labiau išryškino. Tačiau turbūt akivaizdu, kad nei rimtos raketinės, nei karinių jūrų pajėgų gynybos Lietuva pati sukurti nepajėgi. Tam būtina NATO sąjungininkų parama. O jai gauti būtina ne tik sąjungininkų politinė valia.
Neverta pamiršti ir jiems teksiančios finansinės naštos. Ar tikrai Lietuva galės prašyti sąjungininkų prie mūsų saugumo net ir finansiškai prisidėti dar labiau (nepamirškim, kad oro policijos misiją irgi vykdo ne Lietuva, o kitos NATO narės), jei pati gynybai skirs tik patį minimumą – 2 proc. BVP?
Padirbęs porą metų JAV analitiniuose centruose ir turėjęs galimybę iš arčiau susipažinti su Vašingtone tvyrančiomis nuotaikomis, galiu neabejodamas teigti, kad su 2 proc. BVP mes Vašingtono simpatijų ilgam tikrai neužkariausime.
Ne kartą net iš mūsų regiono atžvilgiu palankiai nusiteikusių ekspertų ir politikų pats girdėjau maždaug tokį klausimą: „kodėl būdami pafrontės valstybe manote, kad jums užteks skirti 2 proc. BVP gynybai – ypač kai JAV skiria daugiau kaip 3,5 proc. BVP, o jūsų prašymų mums sąrašas vis dar ilgas“.
Tačiau toliau didinti išlaidas gynybai Lietuvai būtina ne vien dėl to, kad kitaip negalėsime tikėtis ir tolesnės gyvybiškai svarbios partnerių, pirmiausia JAV, paramos. Toks didinimas būtinas pačios Lietuvos kariuomenei, kuriai ilgus metus, vaizdžiai tariant, buvo taikoma bado dieta, atkurti ir sustiprinti.
Tokios bado dietos, kaip krašto saugumas Lietuvoje, ko gero, nepatyrė nė viena sritis. Ir tai reikėtų prisiminti, kai tolesni išlaidų gynybai didinimo siūlymai bus tikslingai priešinami su kitomis sritimis.
„Iš ko atimsime: iš švietimo, o gal sveikatos apsaugos?“ – jau girdžiu iki skausmo žinomus oponentų argumentus. Tačiau vietoj dar kartą kartojęs tuos pačius atsakymus aš jiems pasiūlyčiau ekskursiją į Ukrainą. Ne, ne todėl, kad pamatytų, kas gali nutikti mafijos valstybės pašonėje esančiai daug didesnei ir galingesnei šaliai, kuri taip pat nesirūpino savo gynyba.
Eskursijos tikslas – gauti atsakymus į klausimus „iš ko atimsime“. Turbūt nesiginčysime, kad Ukraina yra daug sudėtingesnėje ekonominėje padėtyje negu Lietuva, bet ji jau antri metai gynybai skiria ne 2 proc., ne 3 proc. ir net ne 4 proc., o 5 proc. BVP.
Ukraina kariauja ir priversta tai daryti, o mes pakankamai saugūs, todėl galime sau leisti skirti 2 proc. minimumą? Tuomet siūlau ekskursiją į Lenkiją. Turbūt neverta ginčytis, kad ši šalis gintis nuo Rusijos yra pasirengusi kur kas labiau už Lietuvą. NATO parama jai – nė kiek ne mažiau garantuota. Tačiau kaimynai dar pavasarį parengė planą, kaip iki 2030 metų išlaidos gynybai bus padidintos iki 2,5 proc. Šis planas maždaug prieš savaitę patvirtintas parlamente.
Beje, „bado dietos“ savo kariuomenei Lenkija niekuomet netaikė, todėl ir atkūrinėti, skirtingai negu Lietuvai, jai nėra ką. Ir tautos skurdinimu bei socialiniu nejautrumu (tokie „argumentai“ prieš išlaidų gynybai didinimą tikrai bus naudojami) šios Lenkijos vyriausybės neapkaltinsi. Mat ji, atvirkščiai, ne mažiau už kovą su Briuseliu garsėja dosniomis išmokomis vaikams ir kitomis socialinėmis programomis.
Todėl vienintelis pasiteisinimas Lietuvos politikams toliau nedidinti išlaidų gynybai galėtų būti nebent noras ir toliau šalies saugumą garantuoti kone vien kitų sąskaita. Tačiau toks požiūris – ne tik nesąžiningas, bet ir trumparegiškas.
Ir jei kitą kartą artėjant „Zapad“ ar kokioms nors kitoms Rusijos pratyboms mes vėl bandysime sutelkti dėmesį ir paramą sau, patys pakankamai nemokėdami už savo saugumą, tuomet jau iš tikro gali atrodyti, kad paprasčiausiai keliama isterija. Grėsmėms atremti būtini ne vien žodžiai bet ir darbai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: Apie „Zapad“ pratybas – be politikavimo ir emocijų
