Pirmoji iliuzija buvo noras tikėtis, kad visi ar bent daugelis D.Trumpo pareiškimų buvo tik rinkimų retorika, kurios tiesiog neįmanoma įgyvendinti. Ypač dažnai būdavo pasitelkiamas argumentas, kad kai kurie pažadai skambėjo kaip antikonstituciniai, todėl įgyvendinti negali būti iš principo. Todėl ir visa kita esą vykdant realią politiką nebeskambės taip dramatiškai.
Tarp antikonstitucinių bene dažniausiai ir garsiausiai minėtas pažadas neįsileisti musulmonų į JAV. D.Trumpas manė kitaip. Vos išrinktas jis davė nurodymą sugalvoti būdą, kaip šį pažadą įgyvendinti. Ir ėmėsi jį įgyvendinti jau pirmąją savaitę.
Tiesa, savo įsaku JAV prezidentas į šalį atvykti uždraudė ne visiems musulmonams, o tik iš septynių šalių, kurios laikomos remiančios terorizmą. Įsake nieko nebekalbama apie religiją – netgi atvirkščiai, D.Trumpo komanda teigia, kad su religija tai neturi nieko bendro, o grėsmės identifikuojamos ir šalių sąrašas sudarytas remiantis dar B.Obamos administracijos sprendimais.
Tačiau niekas neabejoja, kad D.Trumpas taip vykdo būtent savo rinkimų pažadą neįsileisti į šalį musulmonų.
Dėl tokio, net ir šiek tiek modifikuoto sprendimo šalyje kilo milžiniški protestai, viešai jam prieštarauja ne vien Kongreso demokratai, bet ir nemažai respublikonų, net keli teismai, nors ir viešai nepaskelbę įsako prieštaraujančiu konstitucijai, priėmė sprendimus stabdyti jo veikimą. Bet D.Trumpo ir jo komandos pozicija liko nepajudinama. Vienintelis dalykas, dėl ko šiek tiek atsitraukė prezidento administracija, buvo atšauktas nurodymas draudimą taikyti net ir žaliąją kortą turintiems atvykėliams iš septynių į juodąjį sąrašą pakliuvusių šalių. Nes draudimas atvykti į šalį net žaliąją kortą turintiems asmenims jau iš tiesų skambėjo kaip absurdas, kurį, beje, savo kailiu teko patirti ne vienam ir ne dviems asmenims.
Dėl kitų D.Trumpo pažadų – lygiai tas pats. Daugelis netikėjo net tuo jog D.Trumpas iš tiesų pasirengęs statyti sieną su Meksika, o jau tuo, kad jis privers pačią Meksiką už tą sieną sumokėti, netikėjo beveik niekas. Ką turim? D.Trumpo įsakas dėl sienos statybos jau pasirašytas, o finansuoti sienos statybą esą ketinama įvedus 20 proc. muito mokestį visoms be išimties iš Meksikos importuojamoms prekėms.
Tai jau sugadino JAV santykius su sąjungininke iki šiol laikyta Meksika, o muito mokesčio įvedimas prieštarautų vis dar galiojančiai NAFTA sutarčiai, iš kurios, beje, D.Trumpas irgi žadėjo pasitraukti? Smulkmenos. Juk nuo šiol – „pirmiausia Amerika“.
Didžioji dalis Kongreso, tarp jų ir nemažai respublikonų, nepritaria santykių su Rusija gerinimui, kol pats Kremlius nepakeis savo politikos? Partneriai Europoje, tarp jų Didžiosios Britanijos premjerė Th.May, ragina neatšaukti sankcijų Rusijai? D.Trumpui nerūpi ir tai. Nors detalės apie savaitgalį vykusius D.Trumpo pokalbius su kelių šalių lyderiais buvo gana šykščios, bet panašu, jog būtent su V.Putinu, kuris net JAV slaptųjų tarnybų vis dar asmeniškai kaltinamas dėl pasikėsinimo į JAV demokratiją kišantis į šios šalies preezidento rinkimus, pokalbis vyko didžiausio tarpusavio supratimo atmosferoje.
Tiesa, D.Trumpas sankcijų kol kas dar neatšaukė, nors dar praėjusį penktadienį pasirodė pranešimai, kad tokio įsako projektas jau guli parengtas.
Tiesa, D.Trumpas sankcijų kol kas dar neatšaukė, nors dar praėjusį penktadienį pasirodė pranešimai, kad tokio įsako projektas jau guli parengtas. Tačiau Baltieji rūmai nepaneigė Rusijos pranešimo, kad per pokalbį buvo aptartas ne vien abstraktus santykių gerinimas, bet ir abipusiai naudingos prekybos plėtojimas.
Kas tai, jei ne kitais žodžiais išreikštas supratimas, kad sankcijos kenkia ir reikia kuo greičiau jų atsisakyti? Juo labiau, kad šaltiniai pačioje D.Trumpo administracijoje JAV žiniasklaidai teigia, kad įsako projektas dėl sankcijų atšaukimo ir toliau guli parengtas.
Taigi, metas pradėti tikėti tuo, ką D.Trumpas sako. Neinterpretuoti, neieškoti dar vieno paaiškinimo, kodėl vienas ar kitas D.Trumpo pažadas negali būti įgyvendintas, nes „tiesiog negali“, o tiesiog įsiklausyti ir pažodžiui suprasti, ką viešai sako JAV prezidentas, nes tai vienaip ar kitaip bus bandoma įgyvendinti.
Bet tuomet viltis, jog „viskas negali būti taip blogai“, gimdo naują iliuziją. D.Trumpo aplinkoje ir ypač administracijoje esą daug protingų, adekvačiai pasaulį suprantančių žmonių, kurie esą įtikins JAV prezidentą vykdyti labiau tradicišką ir mums mažiau nerimo kelsiančią politiką. Arba jie patys vykdys šią politiką, nes ji atitinka jų pažiūras, o D.Trumpas gi negalės visų sprendimų priiminėti pats.
Ar bent pasiklausė D.Trumpas tų vadinamųjų „proto balsų“ priimdamas pirmosios savo darbo savaitės sprendimus? Nepanašu. Tiksliai teigti, žinoma, neįmanoma, tačiau sprendžiant iš to, kaip sprendimai buvo skelbiami ir vykdomi ir kiek sukėlė papildomos sumaišties, kurios neturėjo sukelti, jei būtų bent jau profesionaliai parengti, neatrodo, kad būtų daug kreipiama dėmesio į pasekmes.
Vietoj to D.Trumpas ėmėsi visiškai priešingo galimiems profesionalų patarimams sprendimo. Jis savo įsaku iš svarbiausius gynybos ir saugumo sprendimus priimančios Nacionalinės saugumo tarybos nuolatinių narių pašalino Nacionalinės žvalgybos direktorių ir JAV kariuomenės vadą (Jungtinio štabų viršininkų komiteto pirmininką), o vietoj jų nuolatiniu nariu padarė savo vyriausiąjį strategą, buvusį tinklapio „Breitbart“ redaktorių S.Bannoną. Esą žvalgybos ir kariuomenės vadai bus kviečiami „esant reikalui“, nes, matyt, jų patarimai D.Trumpui priimant sprendimus bus reikalingi tikrai ne visada.
Apie iliuziją, kad, pavyzdžiui, generolo J.Mattiso paskyrimas gynybos srityje reiškia kokias nors garantijas, kad ir D.Trumpo administracijos politika atitiks J.Mattiso, o ne šalies prezidento pažiūras, kalbėjau dar tada, kai paskelbta, jog tarp Baltųjų rūmų gynybos prioritetų iš viso neminima Rusija. Tačiau sprendimas nekviesti žvalgybos ir kariuomenės vadų net į visus pasitarimus saugumo ir gynybos klausimais dar aiškiau iliustruoja, kad viltys, jog administracijoje atsidūrę padorūs ir protingi žmonės gali pakeisti D.Trumpo politiką– dar viena iliuzija.
Sprendimas nekviesti žvalgybos ir kariuomenės vadų net į visus pasitarimus saugumo ir gynybos klausimais dar aiškiau iliustruoja, kad viltys, jog administracijoje atsidūrę padorūs ir protingi žmonės gali pakeisti D.Trumpo politiką – dar viena iliuzija.
Beje, G.W.Busho, taigi respublikonų, o ne demokratų administracijoje aukštas pareigas Valstybės departamente pats užėmęs garsus JAV užsienio politikos ekspertas ir karo istorijos profesorius E.A.Cohenas į iliuziją, kad gerbiami profesionalai D.Trumpo administracijoje gali pakeisti ar paveikti jos politiką, pažvelgė dar kitu kampu.
Jis paprasčiausiai įspėjo, kad vis šie žmonės, kuriuos jis vadina draugais ir kurių gerais ketinimais pats tiki, paprasčiausiai „parduoda sielą velniui“.
Tačiau dabartinę padėtį vienu iš esminių šalies istorijos momentų vadinantis E.A.Cohenas galbūt ir pats pasiduoda trečiai iliuzijai, kuri skelbia, kad D.Trumpas bus sustabdytas tos Amerikos, kuri iš tiesų yra didi ir kurios net D.Trumpas negali sugriauti.
Tačiau D.Trumpas per savaitę pasitengė sugriauti ir iliuziją, kad Amerika pajėgi jį sustabdyti. Kuo remiasi pats toks iš esmės tikrai racionalus tikėjimas, kad vienas žmogus negali pakeisti Amerikos? Taip – iki šiol puikiai veikusia valdžių balanso, jų atsvaros sistema ir įvairiais saugikliais apsaugojančiais nuo vienvaldystės.
Tačiau D.Trumpas tikrai nėra vienas. O į tai, ką per pirmąją savaitę savaitę pademonstravo D.Trumpo administracija, verta bent jau atidžiai pažvelgti ir paklausti, ar tikrai negali visi šie saugikliai virsti tik iliuzija.
Štai vienas pagrindinių saugiklių – nepriklausoma teismų sistema. Teismai, kaip minėta, dalinai sutabdė D.Trumpo įsako dėl asmenų iš septynių šalių neįleidimo į šalį, veikimą. Tačiau D.Trumpo administracijai tai – nė motais.
Net į Dulleso oro uostą atvykę keturi Kongreso nariai demokratai, norėję išsiaiškinti, kodėl nevykdomi teismų sprendimai, liko nieko nepešę – pasienio tarnyba paprasčiausiai atsisakė jiems ką nors aiškinti. Kongreso nariai ėmė Twitter paskyrose skelbti apie konstitucinę krizę, bet daugiau ką nors padaryti paprasčiausiai negalėjo.
Rinkimų kampanijos metu net respublikonų lyderiai nedviprasmiškai prieštaravo D.Trumpo planams neįleisti į šalį musulmonų. Dabar jie – remia D.Trumpo idėją arba paprasčiausiai tyli.
Antroji atsvaros sistemos grandis – Kongresas. Rinkimų kampanijos metu net respublikonų lyderiai nedviprasmiškai prieštaravo D.Trumpo planams neįleisti į šalį musulmonų.
Dabar jie – remia D.Trumpo idėją arba paprasčiausiai tyli. Netyli tikrai nemaža grupė paprastų Kongreso respublikonų, bet ar jų kas nors klauso?
Respublikonų lyderiai atviriau pasisako prieš D.Trumpo ketinimus gerinti santykius su Rusija, Senate net skelbiamos abiejų partijų palaikomos iniciatyvos sankcijas Rusijai įtvirtinti įstatymu, kad D.Trumpas nesugebėtų jų pakeisti vienu mostu. Bet galiu lažintis, kad galiausiai ir sankcijas JAV prezidentas atšauks, ir nauja „draugystės ir bendradarbiavimo“ era su Rusijai greitai prasidės. Ir niekas D.Trumpo šio srityje nesustabdys.
Dar viena kiekvienai demokratijai svarbi ir atstvarų sistemoje esminį nepriklausomo arbitro vaidmenį dažnai vaidinanti institucija – žiniasklaida. Tačiau D.Trumpas šią savaitę pademonstravo, kad jis pasirengęs tikram karui su vadinamąja tradicine JAV žiniasklaida, kuri neslepia kritinio požiūrio į jo pareiškimus ir politiką. D.Trumpas turi jį bet kokiais klausimais palaikančią vadinamąją naująją kraštutinės dešinės žiniasklaidą ir yra pasirengęs remtis tik ja. Tačiau atviro konflikto su tradicine žiniasklaida kurstymas verčia manyti, kad D.Trumpas yra pasirengęs žengti toliau – pabandyti bent jau apriboti, jei ne sunaikinti dabartinę tradicinę žiniasklaidą.
Štai toks dūžtančių iliuzijų pasveikinimas atvykus į D.Trumpo erą. O juk viskas dar tik prasideda.
Marius Laurinavičius yra Hudsono instituto Vašingtone analitikas
