Naujausiu priešpriešos pavyzdžiu tapo šią savaitę vykęs užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitas Baltarusijoje. Prieš jį konservatoriai vėl skambino pavojaus varpais, o sugrįžęs ir Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje apsilankęs L.Linkevičius vėl ragino nedramatizuoti situacijos ir aiškino, kad Lietuvos pozicijos Minsko atžvilgiu kone nesikeičia. Na, nebent išskyrus tai, jog nacionaliniams Lietuvos interesams įgyvendinti būtinas dialogas su Baltarusijos valdžia.
Beje, ministras netgi specialiai pabrėžė, kad jokio santykių atšilimo esą nėra ir negali būti, nes jam reikia „bendro požiūrio“. Suprask – konservatoriai politikuodami be pagrindo kelia aliarmą, o ministras, atvirkščiai, gina Lietuvos nacionalinius interesus.
Iš karto pabrėšiu – bent jau šia prasme neketinu stoti nė į vieną pusę. Viena vertus, nei rugsėjį mačiau realaus pagrindo kalbėti apie grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui, nei dabar matau kokių nors didesnių grėsmių ar pavojų dėl paties L.Linkevičiaus vizito Minske fakto. Antra vertus, bent jau kol kas sunku įžvelgti ir bet kokią to dialogo naudą. Tačiau svarbiausia net ne tai.
Jau praėjusio rugsėjo pabaigoje, komentuodamas tada susiklosčiusią padėtį, pavadinau ją pirmąja prezidento G.Nausėdos užsienio politikos klaida. Dabar manau, kad yra tik dar daugiau argumentų tokiam vertinimui, nors jau tada pabrėžiau, kad klaida laikau ne patį sumanymą keisti politiką Baltarusijos atžvilgiu (nes tiesiog nieko nežinojome ir iki šiol nežinome apie jo turinį), o tai, kad tokiam keitimui buvo paprasčiausiai nepasirengta ir net nepamėginta rasti politinio sutarimo tokiu svarbiu klausimu Lietuvos viduje. Juk akivaizdu, kad nesutarimai silpnina bet kokią užsienio politiką, o vienybė ją stiprina.
Pergalė? L.Linkevičiaus viešųjų ryšių – gal ir taip.
Tačiau šį kartą ne apie prezidentą, kuris, bent jau viešojoje erdvėje, tarsi perleido tą „Baltarusijos klausimą“ užsienio reikalų ministrui L.Linkevičiui. Šį kartą apie būtent apie šalies diplomatijos vadovo vietoj aiškios politikos Baltarusijos atžvilgiu leidžiamas dūmų uždangas. Nes kitaip tai, ką daro L.Linkevičius, ko gero, pavadinti jau būtų sunku.
Pradėkime nuo paties vizito Minske. Dar prieš jo pradžią užsienio reikalų ministras aktyviai reklamavo savo pasiryžimą kelti Astravo atominės elektrinės saugumo klausimus. Po vizito jis iš esmės jau skelbė savo sėkmę ne tik dėl to, kad pavyko pasiųsti norimą žinutę. „Politinę valią pajutau, nes anksčiau nebūdavo jokio sutarimo. Tai aš aštriai kėliau šį klausimą, man pasirodo, kad jie mane suprato – tiek ministras pirmininkas, tiek užsienio reikalų ministras“, – sakė L.Linkevičius.
Lyg patvirtindamas ne tik L.Linkevičiaus žodžius, bet ir jo sėkmę, Minskas paskelbė kovą įsileisiantis į elektrinę Europos ekspertus.
Pergalė? L.Linkevičiaus viešųjų ryšių – gal ir taip. Bet jei kalbėsime apie kokį nors Baltarusijos pusės pozicijos pasikeitimą, sunku net pasakyti, kur Lietuvos ministras jį įžvelgė. Problema juk ne ta, kad Baltarusija atsisako į elektrinę įsileisti ekspertus. 2018 metų viduryje stebint tos pačios ENSREG, kurios atstovai į Baltarusiją esą atvyks kovą, atstovams ir pagal ES metodologiją Astravo elektrinėje atlikti vadinamieji "streso testai".
Po jų pats L.Linkevičius viešai teigė, kad testai parodė, jog elektrinė nėra saugi, o Baltarusijai ekspertai pateikė daugybę rekomendacijų, kurios turėtų būti įgyvendintos saugumui užtikrinti. Praėjo pusantrų metų, bet rekomendacijų įgyvendinimo kaip tik ir pasigendama. Būtent tai, o ne tai, kad Baltarusija neįsileidžia į elektrinę ekspertų, ir yra problema, jei kalbėsime vien apie šį saugumo aspektą. Tad ką pakeis dar vienas ekspertų vizitas į elektrinę? Kokia čia sėkmė, Baltarusijos pozicijos pasikeitimas ar, pasak L.Linkevičiaus, konstruktyvesnis požiūris?
Užtenka paklausyti, ką viešai pareiškė Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus prieš pranešdamas apie būsimą Europos ekspertų vizitą, kad suprastume, ko iš tiesų vertas tas „konstruktyvumas“. Nes pasakė jis, jog „nėra girdėjęs“, kad kas nors laikytų Astravo elektrinę nesaugia.
V.Makėjus dabar žada, kad atsižvelgs į visas Europos ekspertų rekomendacijas? O anksčiau nežadėjo?
Esmė ta, kad Baltarusija jau tiek kartų įrodė, kad Astravo elektrinės saugumą vertina mažų mažiausiai atsainiai, kad tikėti, jog dabar atvažiuos L.Linkevičius ar bet kuris kitas ir sutars, jog nuo šiol bus viskas kitaip, gali nebent visiškai naivus. Maža to, oficialusis Minskas jau ne kartą sučiuptas slepiantis elektrinės saugumui svarbią informaciją ir incidentus joje.
Beje, apie tai naujausioje šią savaitę paskelbtoje grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje nedviprasmiškai įspėja net Lietuvos žvalgybos. Kaip į tai reaguoja L.Linkevičius? Visišku atsainumu.
Tokie dar vizito Baltarusijoje metu ištarti L.Linkevičiaus žodžiai balansuoja net ant viešo žvalgybų išvadų menkinimo ribos.
„Kad Astravo AE yra grėsmė, jau esu kažkur girdėjęs. Nieko naujo mes neišgirdome. Tai yra analizė, jeigu ją dar kažkas pakomentuos, tai pakomentuos. Tai nieko nekeičia, mes apie tą ataskaitą jau žinome iš anksčiau, prieš ją paskelbiant. Dar kartą pasikartosiu, kad ten nėra nieko naujo, ko mes nežinotume. Ir mes turime tai omenyje. Tai nekeičia to, ką mes mėginame čia pasiekti“, – sutikite, kad tokie dar vizito Baltarusijoje metu ištarti L.Linkevičiaus žodžiai balansuoja net ant viešo žvalgybų išvadų menkinimo ribos.
Žvalgybų išvados, žinoma, irgi nėra „šventa karvė“. Su jomis irgi galima net diskutuoti, kaip, pavyzdžiui, viešai tai padarė vienas dialogo su Baltarusija šalininkų, politologas Laurynas Jonavičius.
Tačiau bet kokiai diskusijai reikalingi argumentai, juo labiau jei norima nekreipti dėmesio į grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą arba ginčyti joje dėstomus teiginius. Ar išgirdome tai iš L.Linkevičiaus? Bent jau mano požiūriu, išvydome tik dūmų uždangą, kad neva pradėtas bendravimas su Baltarusijos valdžia pakeitė Minsko poziciją konstruktyvaus dialogo link net Astravo klausimu.
O juk ši dūmų uždanga gali pridengti ir tai, ką Lietuvos diplomatija daro arba ko nedaro šiuo klausimu Vakaruose, kur, bent jau mano įsitikinimu, yra vienintelė reali galimybė siekti realaus Astravo atominės elektrinės saugumo.
Beje, šiame kontekste verta prisiminti, kad tai – ne pirmas kartas, kai L.Linkevičius demonstruoja atsainumą grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitos atžvilgiu. Praėjusiais metais jam kone išgalvotos atrodė žvalgybų nurodytos Kinijos keliamos grėsmės Lietuvai. Ministras aiškino, kad kinai esą laikosi Lietuvos įstatymų, siūlė „nekabinti etikečių“ šaliai, apie kurios keliamas grėsmes jau tada buvo garsiai kalbama ne vienoje Vakarų šalyje, ir netgi bandė netiesiogiai užčiaupti žvalgus.
„Aš nematau naudos iš tos viešos diskusijos. Matyt, autoriai tų dokumentų tegu paaiškina, kokių jie turi motyvų ir kodėl būtent tokius teiginius skleidžia, tai tegu autoriai apie tai kalba. (...) Mes tikrai žiūrime lanksčiai, pragmatiškai, pabrėžčiau, žiūrime ir vertybiškai. Pirmiausia žiūrime savo nacionalinių interesų“, – sakė jis.
Lietuvos užsienio politikos problema Baltarusijos atžvilgiu dabar yra ta pati, kaip ir Kinijos atžvilgiu, – aiškios politikos neturėjimas.
Praėjo maždaug pusė metų ir „nekabinti etikečių“ siūliusiam ministrui pačiam teko net oficialia nota priminti Kinijai, kad jos agresyvus elgesys, kai rugpjūčio 23 d. Vilniaus centre Kinijos ambasados suburtos kinų minios buvo užpulti Honkongo rėmėjai, Lietuvoje negali būti toleruojamas. Praėjo dar kiek laiko ir įvyko incidentas Kryžių kalne, po kurio jau net pats L.Linkevičius neatmetė galimybės, kad tai bent jau teoriškai gali būti Kinijos valdžios suplanuota akcija, ir net žadėjo, kad bus reaguojama „griežčiausiu būdu“, jei pasirodys, kad tai buvo „valstybinis įsikišimas“.
Kodėl primenu šį L.Linkevičiaus „šūvį pro šalį“ dėl Kinijos dabartinės diskusijos apie Baltarusiją kontekste? Pirmiausia todėl, kad, bent jau mano požiūriu, Lietuvos užsienio politikos problema Baltarusijos atžvilgiu dabar yra ta pati, kaip ir Kinijos atžvilgiu, – aiškios politikos neturėjimas. O tada susidaro įspūdis, kad tiek įspėjimus dėl grėsmių pridengti ir juos neutralizuoti bandoma, tiek pačią politiką, o juo labiau klausimus dėl strategijos pakeisti stengiamasi dūmų uždangomis.
Tiesa, dabar L.Linkevičius nebesako, kad „nemato naudos iš viešos diskusijos“. Atvirkščiai, jis tarsi stengiasi aiškinti savo poziciją viešai ir atsakyti į visus klausimus. Netgi pareiškė, kad yra pasiryžęs vėl ir vėl atsakinėti į tuos pačius konservatorių klausimus. Tačiau pabandykime pažvelgti, ar vis dėlto nors į vieną tikrai svarbų klausimą atsakymus išgirdome. Ar juos ir toliau gaubia dūmų uždangos?
Mano įsitikinimu, tų dūmų uždangų dėl Baltarusijos, deja, yra gerokai daugiau negu vien ta, kurią jau paminėjau. Net dėl Astravo elektrinės dūmų uždanga bandoma pridengti dar vieną labai svarbią problemą, reikalaujančią politinio sprendimo ar bent politinės pozicijos.
Juk kalbomis vien apie Astravo elektrinės saugumą į visišką nežinią Lietuvoje jau nustumtas nė kiek ne mažiau svarbus klausimas, ar šioje elektrinėje bus statomas antras ar trečias blokas. L.Linkevičius teisus sakydamas, kad sutrukdyti pačios elektrinės (pirmojo bloko) paleidimui Lietuva, ko gero, jau nebeturi galimybių. Tačiau kaip dėl antro ir trečio bloko? Ar jų statybos mes irgi nebesistengsime stabdyti, o tik rūpinsimės saugos standartais? Vietoj aiškių atsakymų ir politikos šiuo klausimu mums vėl siūloma tik dūmų uždanga.
Kaip apskritai mes suderinsime savo naująją politiką Baltarusijos atžvilgiu ar net vien tik tą naująjį politinį dialogą su grėsmėmis Lietuvos nacionaliniam saugumui iš Baltarusijos pusės. O juk nacionalinėje grėsmių ataskaitoje Baltarusijos kontekste išvardyti dalykai susiję ne vien su Astravo atomine elektrine.
Kaip įsivaizduojame tolesnį ekonominį bendradarbiavimą su Baltarusija? Juk tai – taip pat buvo net L.Linkevičiaus vizito Baltarusijoje tema bent jau todėl, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras įteikė kvietimą Baltarusijos premjerui į gegužę Klaipėdoje numatomą Lietuvos-Baltarusijos verslo forumą.
Ar Lietuvos ir Baltarusijos ekonominio bendradarbiavimo plėtra lems ir mūsų šalies susitaikymą su Minsko įtakos plėtra net tokiuose strateginiuose objektuose kaip Klaipėdos uostas? Juk tai irgi santykių su Baltarusija klausimas. Ir ne šiaip kilęs man, o spalį svarstytas net Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete.
Dabar dar prisideda ir tas alternatyvaus Baltarusijos aprūpinimo nafta, o paskui galbūt ir dujomis iš suskystintų dujų terminalo klausimas. Iš principo tokį Lietuvos pasiryžimą ir bendradarbiavimą su Baltarusija galima tik sveikinti. Tai, žinoma, prisideda ir prie Baltarusijos savarankiškumo nuo Kremliaus stiprinimo, o tuo pačiu naudinga Lietuvai ir ekonomiškai.
Tačiau net tokiu atveju reikėtų aiškių strateginių atsakymų. Juk Baltarusija ne vieną kartą parodė, kad ekonominį bendradarbiavimą gali sieti ir su savo įtakos didinimu Lietuvos strateginiuose objektuose. Todėl natūralu klausti, kas būtų, jei net teoriškai kažkada Minskas pradėtų kažko reikalauti ir šiuo klausimu. Tarkim, už tai, kad naftos srautai į Baltarusiją tekėtų per Lietuvą, didinti vienokią ar kitokią šios kaimynės įtaką Klaipėdos uoste.
Galų gale, net esą stengiantis prisidėti prie Baltarusijos savarankiškumo didinimo, kas tikrai yra Lietuvos interesas, būtina sau užduoti klausimą, kaip, turint mintyje šiuo metu realiai egzistuojančią Rusijos ir Baltarusijos integraciją, saugosimės nuo Rusijos įtakos Lietuvoje didinimo per Baltarusiją. O juk tokia grėsmė irgi reali.
Šį klausimų sąrašą tikrai galima būtų tęsti. Tačiau jokių esminių atsakymų išgirsti nepavyksta. Nes atsakymai, skambantys maždaug taip, jog „žinome, kur nesutariame, bet kalbamės, kur galime kalbėtis“ nepanašūs ne tik į kokios nors strategijos santykių su Baltarusija turėjimą. Jų negalima net laikyti atsakymu ir noru rimtai kalbėtis – nebent toliau skleisti dūmų uždangą.
Tad ar galime būti tikri, kad pati naujoji Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu ir visa tai, ką daro L.Linkevičius bei visa Lietuvos diplomatija, tikrai atitinka šalies interesus? O gal nuolatinis ministro kalbėjimas, kad šios politikos tikslas yra ginti šalies interesus, taip pat yra tik dūmų uždanga?
Skirtingai nuo konservatorių, tikrai nenorėčiau niekuo įtarinėti ministro, o juo labiau šalies diplomatijos. Tikrai nemanau, kad ir prezidentas tą naująją politiką Baltarusijos atžvilgiu paskelbė norėdamas ne ginti šalies interesus, o, atvirkščiai, jiems pakenkti. Tačiau šioje situacijoje reikia turėti galvoje, kad egzistuoja bent jau galimybė, kad, nesant to aiškumo, gali atsirasti jėgų (tiek šalies viduje, tiek išorėje), norinčių šią naująją politiką išnaudoti savo, bet tikrai ne Lietuvos nacionalinių interesų, naudai.
Beje, aiškiai atsakius bent jau į pagrindinius klausimus, gal ir sutarimą su konservatoriais galima būtų rasti. O tai taip pat prisidėtų prie Lietuvos užsienio politikos stiprinimo.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
