- Nežinomi Viešpaties keliai, gerbiamas Rozmarinai.
- Draugaukite su bendruomene, kad nereiktų senatvėje prašyti išmaldos prie sinagogos!
- Įsidėsiu į galvą.
- O gal jūs man, vis dėlto, rastumėt pusę etato?
Štai apie ką!
- Apgailestauju, kad neturiu, pone Rozmarinai, jokių etatų.
- Juk aš esu tikras žydas, – primena ponas Rozmarinas. – Juk čia Lietuvos žydų muziejus, argi ne taip?
- Kaip pirštu į akį.
- O jūs ar tikras žydas?
- Esu, pone Rozmarinai, tikras, nesusapnuotas, tik... nebežinau kas. Vienintelis tikras dalykas šiame pasaulyje yra tai, kad šiuo metu sėdžiu prie šito telefono ir, šnekuosi su jumis, ir tai, kad mane vadina Marku Zingeriu. Prisipažinsiu, pone Rozmarinai, esu linkęs net ir šituo abejoti. Lietuvos istorijos tokie stulbinantys vingiai! O kas, jeigu mane kažkada sukeitė felčerių-akušerių punkte ir esu, tarkime, netikras rusas, kurio motina – patentuota vokietė iš Karaliaučiaus. Arba aukštaitis, bet mano protėvis buvo Napoleono kareivis. Arba tuteišis iš Bambalūziškių. O kas yra tikras tuteišis, pone Rozmarinai? Istorikai moko, kad čia išeitų arba netikras gudas arba netikras lenkas, arba netikras lietuvis. Ogi kiti profesoriai moko, kad iš to visko išvestinas tikras gudas, tikras lenkas, tikras lietuvis. Anie sau sako „tuteišis“, kas reiškia vietinis.
Šia prasme, pone Rozmarinai, ir jūs tuteišis ir aš tuteišis. Tokia mūsų visų istorija, pone Rozmarinai. „Istorija“ tai didžiausia pasaulio fikcija. Esat laimingas žmogus, kad jums niekad neteko abejoti tuo, kad jūs esat jūs.
- Ačiū už paskaitą. Jūs tikrai kada nors prašysite išmaldos prie sinagogos vartų! – ištarė ponas Rozmarinas, šnopuodamas į ragelį. – -- O aš jums tuomet neduosiu nė cento. Negi nepadarysit man pusės etato?
- Žydas – ne profesija, pone Rozmarinai.
- Bendruomenėje esu vadinamas tautos sąžine!
- Tokio etato, deja, taip pat nėra.
- Aš parašiau tris tūkstančius eilėraščių jidiš kalba, o vietoje honoraro gavau hemorojų!
- Pone Rozmarinai. – atsidūstu. – Aš ne Raudų siena.
Ragelis kitame laido gale – brinkt! Tylu kaip sanatorijoje kurčnebyliams. Bet ir vėl tirli tirli.
- Klausome?
- Labas jums dienas! Ką tik perskaičiau Darbo biržos skelbimą, kad reikalingas žydų filosofijos profesorius.
- Prie ko čia aš?
- Palojkit! Išaiškinsim.
- O jūs kas? – susizgribau.
- Vilniaus taksistas.
- Tai prie ko čia filosija?
- Mokesčiai nežmoniški, tai einu į filosofus. Kadangi niekas Lietuvoje niemazgavoja, kas yra žydų filosofas, o skelbimas kabo, laimėsiu konkursą.
- Pirmyn. Nes niekas Lietuvoje, kaip sakot, niemazgavoja, -- esu priverstas su juo sutikti.
- Vo! Cikrai! Fainas tu bičas. Pasakyk man, ponas, tris filosofų vardus, kad būtų žydai.
- Kiekvienas filosofas, gerbiamas interesante, yra šiek tiek žydas, nes filosofai atsakinėja klausimu į klausimą, kaip moko ir Talmudas. Na gerai: Mozė Maimonidas!
- Palojkit. O Genzelis?
- Genzelis, tikėtina, nežydas. Genzelis – politikų sąraše „Už Lietuvą Lietuvoje“. Jei jis būtų, tarkime, sąraše „Už Jeruzalę Vilniaus Jerusalimkoje“ tuomet gal ir kiltų abejonių.
- Palojkit, čia man įdomi mintis. Kam man eiti į darbo biržą filosofu, kai galiu eiti į Seimą. Ten duona, ponas, lengvesnė! Be to politikas neatsakinėja klausimu į klausimą.
- Politikai, tamsta, atsakys į bet ką, bet kaip ir bet kada.
- Vot! Liuks! Tuomet aš nebūsiu – kaip ten -- talmudistas ir filosofas, o būsiu kandidatas į Seimą. Ten duona lengvesnė! Dziekui, iš visos širdies, – krykštauja Vilniaus taksistas, – kad išvedei mane į kelią be jokių ten plytų ir „stovėti draudžiama“. Fainas tu bičas!
- Genzelis, tikėtina, nežydas. Genzelis – politikų sąraše „Už Lietuvą Lietuvoje“. Jei jis būtų, tarkime, sąraše „Už Jeruzalę Vilniaus Jerusalimkoje“ tuomet gal ir kiltų abejonių.
Bemat ir vėl tirli tirli. Mano kontoroje telefonas nemėgsta ilsėtis.
- Su jumis kalba Lietuvos vyriausiasis rabinas. Iš patikimų šaltinių sužinojome, kad užvakar po Gaono portretu pabandė, taip sakant, pasikabinti jūsų bibliotekininkė.
- Ką jūs! Ją užgriuvo vagonas atsiųstų knygų Šventraščio kalba. Mes jai suradome vertėją iš senovės žydų kalbos, ir ji nepasikorė, neišprotėjo ir net iš darbo neišėjo. Nors jai buvo atsiųstas dar ir Maironis jidiš kalba, ir Shakespeare‘as hebrajiškai. Būkite malonus, nusiraminkite.
- Vertėjas nevedęs?
- Manau, kad ne. Tai jaunas specialistas.
- Tuomet jiems reiktų iškelti vestuves. Pagal senovinius žydų papročius. Eikite ir dauginkitės.
- O jeigu ji pasikars dėl to, kad aš juodu suvedžiau? Geriau pabandykite jūs. Užsakysime klezmerių kapelą, ir pardavinėsime muziejuje bilietus. Pajamos, gerbiamasis, perpus — Dievui ir Kiesoriui, jūsų sinagogai ir mano kontorai.
- Pasitarsime ir jums atsakysime! Šalom!
Dzingt. Ragelis pagaliau aprimo. Bet neilgam. Šįkart pasisveikinu angliškai, kad manęs vietiniai neatpažintų.
- How can I help you? – vartau liežuvį.
Ir išgirstu man tąja pačia kalba kalakutuojant!
- Mūsų šeima, sir, rengiasi apsilankyti Vilniuje.
- Labai prašom. O kas tokie, sir, būsit?
- Gaono atžalos! Ar mums reikės pirktis bilietą į jūsų muziejų?
- Kaip jūs įrodysite, kad atžalos?
- Aš jums atvešiu genealoginį medį.
- O kas jūs esate tame medyje, kokia atšaka ar koks kakadu?
-- Aš, sir, ten pats didžiausias lapas.
- Įleisime su nuolaida, – atsakau.- Tik ateikit be medžio.
Metu ragelį ir – bėgte prie durų! Pagaliau pietų pertrauka man priklausanti pagal LR Darbo kodeksą. Rodyklės man rodo, kad esu laisvas pabūti pats su savimi. Nė velnio. Muziejaus tarpduryje smaila nosis ir veidelis didžiuliais juodais akiniais nuo saulės po šiaudine skrybėle, papuošta lauko gėlėmis.
- Aha! – šūkteli damutė, lyg būtų aptikusi mane prie jos šaldytuvo, pasigviešus į gabalą torto -- Mano kaimynė jūs pažįsta kaip nuluptą. Jūs prie jos kombinavot, kai buvote studentas. Jūs nudžiovėte jos maudymuką nuo skalbinių virvės, kai ji ištekėjo už jūsų dekano! Stop! Kurgi ponulis bidzena? Esate seksualinis manijakas! Žmonės žino! Žmonės viską žino.
- Kas jūs, ponia, tokia ir ko jums reikia?
- O kas jūs toks? Kaip jūs drįstate kelti balsą prieš „Drąsos kelią“! Esu Hortenzija Pilypaitienė (Negirdėjau tokios, bet, ko gero, apie ją dar išgirsiu).
- Nesu toks drąsus, ponia Hi-per-tenzija, kad kelčiau balsą prieš “Drąsos kelią”.
- Hortenzija! – įsakmiai pataiso. Ir netikėtai damutė nutyla ir apsidairo. Ir laibu balseliu pasiteirauja, rodydama į Gaono portretą: “Čia Vilniaus meras?”
- Čia Vilniaus Gaonas.
- Jūs neišduodate leidimų piketams? Čia ne Vilniaus savivaldybė?
Entuziastingai parodau, kuria kryptimi jai kulniuoti į Savivaldybę. Ji tebetrypčioja: “Sekretorė jums nereikalinga?”
- Nieku gyvu nereikalinga, ponia Hiper.., atsiprašau, Hortenzija.
* * *
Kol gurkšnoju kavą mano pamėgtoje nuošalioje kavinukėje, prie jos atkaukši ponia „Haš“ Pilypaitienė ir priešais langus iškelia plakatą: „GARLIAVĄ Į SEIMĄ! VALDŽIĄ Į KALIŪZĘ!”
Šiuo atveju nesiginčysiu. Gyvename laisvoje šalyje. Poniai Hortenzijai ar Hipertenzijai ar kaip ten ją, Hiper-pretenzijai Pilypaitienei -- žalią šviesą!
Autoriaus pastaba: Bet kurie sutapimai su realiais asmenimis, ar įvykiais, ar institucijomis yra atsitiktiniai. Čia minimi asmenys, įvykiai ar institucijos yra grožinis apibendrinimas.
“
