Tačiau žvelgiant į dabartinius partijų reitingus, ši tendencija šiemet gali ir nutrūkti – Naujausia „Vilmorus“ apklausa rodo, kad dvi liberalios partijos – Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdis (LRLS) ir Laisvės partija (LP) – rizikuoja neperžengti penkių procentų barjero.
2016 metų porinkiminės apklausos duomenys rodo, kad Lietuvoje pastovus liberalų elektoratas yra mažas. LRLS elektoratas per paskutinius trejus rinkimus nuolat atsinaujindavo, o nauji rinkėjai būdavo pritraukiami iš labai skirtingų partijų palaikytojų (Duomenys skelbti monografijoje „Kaip renkasi Lietuvos rinkėjas“, Mokslinis redaktorius Mažvydas Jastramskis 2016). Tai rodo, kad LRLS rinkėjų suvokiama tiesiog kaip politinio lauko centre esanti alternatyva.
Didžiausią pakilimo tašką LRLS pasiekė 2014 metų Europos parlamento ir 2015 metų savivaldybių tarybų rinkimuose. Abu kartus pagal balsų skaičių užimta trečioji vieta. Savivaldos rinkimai išsiskyrė gana populistiška liberalų retorika. Rinkiminiuose klipuose dužo langai, dalintasi lyderių telefono numeriais. Europos parlamento rinkimuose partijos vėliavą nešė bulvarinės spaudos mėgstamas Antanas Guoga, kuris po pasitraukimo iš LRLS spėjo nesėkmingai Europos parlamento rinkimuose kandidatuoti su Centro partija, o Seimą šiemet šturmuos su Darbo partija.
LRLS elektoratas per paskutinius trejus rinkimus nuolat atsinaujindavo, o nauji rinkėjai būdavo pritraukiami iš labai skirtingų partijų palaikytojų.
Sėkmės istorija baigėsi su E.Masiulio skandalu. Prieš pat skandalą Spinter tyrimų/Delfi apklausoje LRLS buvo antra populiariausia partija Lietuvoje su 15,5 proc., tačiau reitingas greitai smuko iki 6,6 proc.. Visgi partija 2016 metų Seimo rinkimuose gavo 9 proc. balsų ir išliko parlamente.
Tačiau antroji šio skandalo banga kirto LRLS 2017 metų spalį. Generalinė prokuratūra politinės korupcijos byloje kaltinimus pateikė jau pačiai partijai, o ne tik jos buvusiam lyderiui E.Masiuliui. Taip pat VRK buvo perduota medžiaga dėl galimai neskaidraus 2016 metų Seimo rinkimų kampanijos finansavimo. Neilgai trukus atsistatydino trys tuometinio LRLS pirmininko Remigijaus Šimašiaus pavaduotojai, o netrukus savo pareigų atsisakė ir pats liberalų vedlys.
Vyriausioji rinkimų komisija dėl LRLS gautos nepiniginės aukos iš Taikomosios politikos instituto nusprendė šiai partijai pusmečiui neskirti biudžeto asignavimų. Įsiskolinimai privertė gerokai susiveržti diržus, daug diskutuota ir apie tai, kad viena iš galimų išeičių – naujos partijos kūrimas. Bene aktyviausiai iš partijos lyderių šią poziciją rėmė Petras Auštrevičius. Nemažai žibalo į ugnį įpylė ir paviešinta VSD pažyma, kurioje LRLS įvardijamas kaip pilnai „MG Baltic“ kontroliuojama partija, R.Šimašius 15min sakė, kad negali P.Auštrevičiaus ir V.Gailiaus laikyti bendražygiais.
Galiausiai tai atvedė į skilimą. Vidines LRLS nuotaikas parodė savivaldos rinkimai. Trys merai, kurie 2015 į šias pareigas buvo išrinkti kaip LRLS nariai perrinkti jau kaip nepriklausomi politikai. Keli žinomi veidai pasitraukė iš didžiosios politikos – Arūnas Gelūnas grįžo į kultūros pasaulį, o V.Gailius pasirinko dirbti Joniškio meru. Galiausiai, ši kadencija Seime įsimins ir dėl trijų politikų, žiniasklaidos pramintų „valstietiškais liberalais“, kurie dažnai remdavo valdančiuosius.
Jeigu tada, kai nuo Liberalų ir Centro sąjungos atskilo Liberalų sąjūdis, liberalūs politikos naujokai greitai populiarumu prilygo pirmtakams ir ilgainiui juos išstūmė, dabar padėtis kitokia.
Priežastis paprasta – Laisvės partija (LP) nėra nusiteikusi būti įprastine lietuviška liberalia partija, kuri koncentruojasi į ekonominį liberalizmą ir nepabrėžia tų vertybių, kurioms visuomenėje dabar palaikymo trūksta. Užtenka pažvelgti į pirmąjį Laisvės partijos kandidatų dvidešimtuką Seimo rinkimuose – čia rastume narkotikų politikos ekspertų, neįgaliųjų teisių aktyvistų, kanapių kultūros puoselėtojų, gyvūnų teisių gynėjų, aplinkosaugininkų. Nors kalbėti apie rinkimuose dar niekada nedalyvavusios partijos elektoratą yra sudėtinga, bet žvelgiant į programą, realiausia tikėtis jaunų didmiesčių gyventojų paramos.
LP negali pakeisti LRLS politiniame spektre, nes užima kitokią nišą.
Jeigu LP norėtų tiesiog įveikti LRLS, strategija turbūt būtų kitokia. Vien tai, kad Liberalų sąjūdis paprastai yra viena iš geriausiai „antro pasirinkimo“ reitinguose atrodančių partijų rodo, kad jų vertybės nebuvo poliarizuojančios. Kažkada naudotas lozungas „sveiko proto dešinieji“ gana gerai iliustravo strategiją užsiimti centristinę poziciją, orientuotis į tai, kad Lietuvos visuomenė yra gana konservatyvi ir poliarizuojančius klausimus, kurie plaukia iš liberalizmo ideologijos geriau kartais atidėti į šalį dėl geresnio rezultato rinkimuose.
Komentuodamas naujienų agentūrai ELTA Viktoro Pranckiečio prisijungimą partijų skirtumus taikliai įvardijo buvęs LRLS pirmininkas Eugenijus Gentvilas: „Mes savo partijos viduje apjungiame ne vienos krypties žmonės ir čia turbūt esame skirtingi nuo Laisvės partijos, kuri na taip jau vieno siauresnio segmento. Mes įvairūs, ponas V.Pranckietis įtelpa, atrodo, į tuos rėmus taip kaip su juo šnekame pastaruosius metus.“ Tad LRLS nariais gali būti ir trijulė, palaikanti R.Karbauskio biudžetą, ir ne kartą liberalų kritikuotas Seimo pirmininkas. Aritmetika paprasta – jie gali atnešti partijai keturis mandatus.
LP veikia visiškai kitaip. Ji negali pakeisti LRLS politiniame spektre, nes užima kitokią nišą. Gerokai siauresnę, vargu ar artimiausiu metu galinčią būti pergalinga. Potencialus LP elektoratas – jaunimas, o Lietuvoje jie paprastai yra pasyviausi balsuojantys. Itin svarbus partijai yra Vilnius, nes jį valdo R.Šimašius. LP naudinga tai, kad Vilniaus meras, kurį Aušrinė Armonaitė įvardijo ir kaip kandidatą į premjerus, buvo neblogai matomas COVID-19 krizės kontekste.
Gali nutikti ir taip, kad abiem partijoms pritrūks balsų patekti į parlamentą ir paaiškės, kad bendro LRLS ir LP balsų skaičiaus būtų pakakę.
Kol kas svarbiausias priešrinkiminis žingsnis yra paplūdimys Lukiškių aikštėje. Kai partijos elektoratas yra toks, dėl kurio atėjimo prie balsadėžių tikrumo nėra, sprendimas dėl Lukiškių aikštės buvo kaip priminimas, kad LP egzistuoja. Nors šis įvykis sukėlė daug triukšmo ir pasipriešinimo, vargu ar besipiktinantieji ir taip būtų savo balsus atidavę už Laisvės partiją. Dar naudingiau LP tapo tai, kad Seimo priimtame ir prezidento pasirašytame įstatyme dėl Lukiškių aikštės įtvirtinta nuostata, jog joje turėtų stovėti Vyčio monumentas, o pagal „valdančiųjų“ interpretaciją kitos šio akto nuostatos tiesiogiai reiškia, kad pliažas turi būti iškeldintas. Tai tarsi įtvirtino binarinį požiūrį – Vytis ir jokio pliažo arba pliažas ir jokio Vyčio. Nors toli gražu ne visų partijų požiūris sutelpa į šią klaidingą ir supaprastintą schemą, bet Laisvės partija sugeba save pateikti kaip pagrindinę kovotoją už „Laisvės kalvos“, o ne Vyčio projekto įgyvendinimą.
Taigi, matome labai skirtingas liberalių partijų strategijas. Vieni orientuojasi į rezultatus, kiti nebijo laikytis vertybių, kurios visuomenėje kol kas didelio atgarsio nesulaukia. Gali nutikti ir taip, kad abiem partijoms pritrūks balsų patekti į parlamentą ir paaiškės, kad bendro LRLS ir LP balsų skaičiaus būtų pakakę. Tačiau laiko iki rinkimų sustiprinti savo pozicijas dar yra.
Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas.
