Jeigu krizė užtruks, virusas gali paveikti ir rinkimų organizavimo tvarką Lietuvoje. Nukeltų rinkimų sąrašas pasaulyje jau atrodo gana įspūdingai. Etiopija, Bolivija, Sirija, Šri Lanka, Iranas, Indija, Šiaurės Makedonija, Serbija nukėlė prezidento ar parlamento rinkimus. Vien Europoje bent 15-oje šalių planuotu laiku neįvyks rinkimai ar referendumai (įskaitant savivaldos rinkimus). Kai kur jau aiškios ir naujų rinkimų datos. Pavyzdžiui Londono mero rinkimai nukelti net metams – į 2021-ųjų gegužę.
Daugeliu atvejų sprendimus palaiko tiek valdantieji, tiek opozicija. Tačiau COVID-19 atveria kelius ir piktnaudžiavimui. Pavyzdžiui Etiopijoje, kurios „Freedom House“ nelaiko laisva šalimi (pirmiausiai dėl politinių teisių ribojimo), rinkimai turėjo vykti rugpjūčio 29-ąją. Valdančioji Klestėjimo partija turi 512 vietų parlamente iš 547. Likusios priklauso Tigrajaus liaudies išlaisvinimo frontui, kuris prieš rinkimus nusprendė pasitraukti iš šalį nuo 1991 metų valdžiusios politinės koalicijos. Reali opozicija vietų parlamente neturi. Rugpjūčio rinkimai turėjo būti pirmas laisvas ir sąžiningas balsavimas šalies istorijoje. Taip žadėjo premjeras, Nobelio taikos premijos laureatas Abiy Ahmedas. Tačiau pavasarį valdžios pasiryžimas organizuoti rinkimus ėmė mažėti ir galiausiai dėl COVID-19 balsavimas nukeltas. Opozicija, sprendimui pritaria, tačiau mano, jog tai tėra patogus pretekstas, o balsavimas būtų nukeltas ir be pandemijos.
Rinkiminio elgesio tyrimai atskleidžia, kad didžiausią įtaką rinkėjų apsisprendimui lemia tai, kas vyksta paskutinius kelis mėnesius iki rinkimų.
Europos Sąjungoje istorija klostosi kitaip. Lenkijos valdančioji „Teisės ir Teisingumo“ partija nesiruošia atidėti gegužės 10-ąją dieną vyksiančių prezidento rinkimų. Faktiškai kampanija nevyksta, o perrinkimo siekiantis prezidentas Andrzejus Duda nuolat ekranuose. Opozicija reikalauja rinkimus atidėti, bet jų norai ignoruojami, o žemieji parlamento rūmai antradienį nusprendė, kad bus balsuojama paštu.
Ten, kur rinkimai COVID-19 metu jau vyko, buvo laikomasi specialių priemonių. Išplėsta iš namų (ar ligoninės) balsuoti galinčių asmenų grupė, balsuojantieji apylinkėse privalėjo dezinfekuoti rankas, pasirūpinta apsaugos priemonėmis rinkimų komisijų nariams. Merų rinkimų Bavarijoje antrame ture balsavimas vyko tik paštu.
Lietuvoje jau ne kartą kalbėta apie elektroninio balsavimo galimybę. Prie šios minties viešojoje erdvėje vėl grįžtama. Visgi, vargu ar Lietuva tam yra pasiruošusi. Kai Seimo rinkimai vyko 2016 metais, VRK sistemoje pastebėtos didžiulės saugumo spragos. Dažnai pavyzdžiu imame Estiją, tačiau šios šalies naudojamoje elektroninio balsavimo sistemoje ekspertai anksčiau yra nustatę rimtų saugumo rizikų. Galiausiai, elektroniniam balsavimui kokybiškai pasiruošti užtruktų nemažai laiko. Privalu įvertinti ir Rusijos kibernetinį aktyvumą. Rinkimų kontekste itin svarbus faktorius yra pasitikėjimas rezultatais. Net menkas įtarimas, kad jais galėjo manipuliuoti mums nedraugiškų šalių įsilaužėliai smarkiai kirstų per pasitikėjimą rinkimų sistema ir demokratijos veikimu Lietuvoje.
Taigi, jeigu rinkimai įvyks, veikiausiai matysime klasikinį balsavimą, tik (jeigu dar bus poreikis) su papildomomis saugumo priemonėmis ir tikėtina, didesniu namie balsuoti galinčių asmenų ratu.
Tačiau COVID-19 gali turėti nemenką įtaką rinkimų rezultatams. Pasaulyje lyderių reitingai pandemijos metu auga – Giuseppe Conte, Angela Merkel, Donaldas Trumpas, Emmanuelis Macronas, Borisas Johnsonas gali džiaugtis augančiu visuomenės palankumu. Lietuvoje ženkliai išaugo pasitikėjimas vyriausybe – jau po karantino įvedimo šis rodiklis pakilo nuo 24 iki 43 proc. (Delfi/„Spinter tyrimai“). Tiesa, pokyčių partijų populiarumo gretose, kurie viršytų standartinės paklaidos ribas, nėra.
Rinkiminio elgesio tyrimai atskleidžia, kad didžiausią įtaką rinkėjų apsisprendimui lemia tai, kas vyksta paskutinius kelis mėnesius iki rinkimų. Pandemija turbūt yra labiausiai kasdienį žmonių gyvenimą paveikęs įvykis per nepriklausomos Lietuvos istoriją, todėl net ankstyvos karantino pabaigos atveju tai bus svarbus faktorius vertinant valdančiuosius.
Vis labiau dominuojant kovai su ekonominiais krizės padariniais, politinė atmosfera kais.
„Valstiečiai“ kurį laiką gali konsoliduoti savo pozicijas. COVID-19 dabar yra (ir bent kelis artimiausius mėnesius bus) pagrindinis diskusijų objektas šalyje. Daug iki tol buvusių nemalonių klausimų gali būti pamiršti. Juk dabar beveik nieko nebegirdime nei apie Sauliaus Skvernelio gatvės asfaltavimą, nei apie Jaroslavo Narkevičiaus ateitį ir tai natūralu, nes yra svarbesnių temų. Tad vienos konkrečios problemos – COVID-19 sėkmingas suvaldymas LVŽS gali suteikti rinkėjų indulgencijas už visą ketverių metų rinkimų laikotarpį.
Tačiau karantinas baigsis ir tendencija, jog vis daugiau bus rūpinamasi ekonominiais, o ne medicininiais krizės aspektais, vis labiau stiprės. Tarptautinio valiutos fondo vadovė Kristalina Georgieva pabrėžė, kad ekonominė krizė bus gilesnė negu sunkmetis, kurį pasaulio ekonomika išgyveno prieš dešimtmetį. Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas teigia, kad pesimistiniu atveju Lietuvos ekonomika gali smukti 21 proc.
Be abejo, rinkėjai pajėgūs suvokti, kad politikai šį kartą nėra atsakingi dėl to, kodėl kyla ekonominė krizė, jų rankose yra tik priemonės, kurios gali padėtį sušvelninti. Svarbu ir tai, kad Lietuvos startinės pozicijos šį kartą yra gerokai solidesnės negu prieš dešimtmetį – dar vasarį pirmą kartą šalies istorijoje kredito reitingų agentūra „Standard & Poor's“ Lietuvai suteikė itin aukštą A+ skolinimosi reitingą. Kitų agentūrų vertinimai irgi panašūs.
Tačiau jau dabar aišku, kad nedarbas šalyje auga ir ši tendencija vargu ar keisis iki rinkimų. Vidurio ir Rytų Europai būdinga „hyperatskaitomybė“ – net kai ekonominė rodikliai šalyse gerėja, paprastai valdantieji savo pozicijų nepagerina, o už augantį nedarbą rinkėjai griežtai baudžia (Andrew Roberts 2008; Mažvydas Jastramskis, Vytautas Kuokštis, Matas Baltrukevičius 2019).
Net jeigu valdančiųjų ekonominės politikos priemonės ir būtų sėkmingos, jos tik sušvelnintų padėtį. Vargu ar tai galėtų užauginti LVŽS sparnus ir leistų kovoti dėl pergalės rinkimuose.
Opozicijos vaidmuo tokiose krizėse nėra patogus. Krizės sprendimas ne jų rankose. Kritikuoti reikia atsargiai ir atsakingai, nes klausimai labai jautrūs ir susiję su žmonių gyvybėmis. Galiausiai, svarbiausi sprendimai kol kas nėra politiniai ir Vyriausybė nuolat pabrėžia, kad juos priima konsultuodamasi su medikais. Vargu ar gyvenimas valdant kuriai nors kitai partijai labai skirtųsi nuo dabartinio.
Tačiau karantinas baigsis ir tendencija, jog vis daugiau bus rūpinamasi ekonominiais, o ne medicininiais krizės aspektais, vis labiau stiprės.
Vis labiau dominuojant kovai su ekonominiais krizės padariniais, politinė atmosfera kais. Pagrindinis Seimo rinkimų kampanijos klausimas bus tai, kaip išgyventi COVID-19 sukeltą ekonominę krizę. Tai dar iki minimumo sumažina ir taip menkas potencialių naujųjų gelbėtojų – Nacionalinio susivienijimo, Krikščionių sąjungos ar Arvydo Juozaičio Kartų solidarumo sąjungos galimybes patekti į Seimą. Šios politinės jėgos orientuojasi į vertybinius, o ne ekonominius klausimus.
Tad šį kartą politinio žemės drebėjimo išvengti turbūt pavyks. Kai kurių piešto apokaliptinio scenarijaus LVŽS, pagal kurį jie gali smukti žemiau 5 proc. – irgi. Dėl pergalės kovos ir dabartinės opozicijos partijos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir reitinguose atsiliekanti, bet puikiai Europos parlamento ir savivaldybių rinkimuose pasirodžiusi Lietuvos socialdemokratų partija. Laimės tie, kurių krizės įveikimo ilgalaikis receptas rinkėjams atrodys geresnis.
Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas.
