Matas Baltrukevičius: Nepasitikėjimas ir nemeilė

Sauliaus Skvernelio vyriausybės sėkmę pandemijos fronte galima vertinti dvejopai. Pirmosios bangos egzaminas išlaikytas, o valdant antrąją pritrūko ryžtingesnių ir savalaikių priemonių.

Sprendimai bet kuriems valdantiesiems tokiu laiku yra sunkūs. Pagrindinis tikslas – suvaldyti COVID-19 plitimą kuo mažesne kaina. Juk niekam nepatinka imtis tokių skausmingų priemonių, kaip karantinas, judėjimo tarp savivaldybių suvaržymai, daugelio žmonių laisvalaikio galimybių varžymas. Ingridos Šimonytės vyriausybės padėtis geresnė bent jau tuo, kad iki artimiausių – savivaldybių rinkimų liko daugiau negu dveji metai. Tad dabartinė vyriausybė gali drąsiau veikti. Tikriausiai tada, kad kai kitą kartą prie balsadėžių rinksime Seimą, politinė darbotvarkė jau bus visiškai kitokia, o rezultatus lems ne 2021-ieji.

Nepasitikėjimas ir nemeilė artimui dabar yra du grėsmingiausiai priešai. Įveikti nepasitikėjimą taip pat yra rimtas iššūkis vyriausybei ir paprasto recepto nėra.

Tačiau kova su COVID-19 nebus laimėta be visuomenės pasitikėjimo. Kai sprendimai yra sunkūs ir nepopuliarūs, reikia, kad visuomenė tikėtų tais, kurie juos priima. Jau per pirmą COVID-19 bangą būta kritikuojančių vyriausybės sprendimą vyriausiuoju operacijų vadovu skirti Aurelijų Verygą, o ne žymiai populiaresnį premjerą S. Skvernelį. Logika aiški – jeigu pasitikėjimas operacijų vadovu žemas, žmonės nebūtinai pasitikės ir jo asmeniniais politiniais (ar netgi tik iškomunikuotais visuomenei bendrais vyriausybės) sprendimais.

Naujoji vyriausybė dar veikė per trumpai, kad galėtume deramai įvertinti pasitikėjimą ministrų kabinetu ir premjere. Rudenį prezidentas Gitanas Nausėda nevengė kritikos valdančiųjų veiksmams ir jų neryžtingumui. Dabar padėtis kitokia. Pritardamas ir palaikydamas vyriausybės veiksmus, suburdamas ekspertų grupę, prezidentas kartu ir prisiima dalį atsakomybės. Svarbu ir tai, kad naujoji valdžia įsiklauso į ekspertų rekomendacijas, skirtingai negu darė S.Skvernelio vyriausybė antrajai COVID-19 bangai dar tik kylant.

Pasitikėjimas tampa dar svarbesniu faktoriumi, nes Lietuvą jau pasiekė vakcinos. Jeigu žmonės netikės tuo, kad jos gali padėti ir nesiskiepys, virusą įveikti bus gerokai sunkiau. Kuo daugiau žmonių pasiskiepys, tuo padėtis greičiau stabilizuosis.

Ne vienuose debatuose prieš Seimo rinkimus kandidatų buvo klausiama, ar jie palaikytų privalomą vakcinaciją. Toks sprendimas iš medicininės pusės gal ir atrodytų efektyviai, tačiau tik sustiprintų sąmokslo teorijų šauklių balsą. Nors atrodytų logiška pasiskiepijusiems žmonėms taikyti mažiau apribojimų, tačiau tokius klausimus taip pat reiktų svarstyti atsargiai, nes nesunkiai galima dar padidinti įtarumą tų, kurie į vakcinas žvelgia skeptiškai.

Lemiamas veiksnys visgi yra ne konkrečios priemonės, bet žmonių sąmoningumas. Iš vienos karštosios linijos savanorės teko išgirsti, kad per pirmą pandemijos bangą žmonės dažniausiai skambindavo klausdami apie dalykus, kurie buvo susiję su rizikomis užsikrėsti. O antroje bangoje pasitaikydavo nemažai tokių, kurie lyg apsidrausdami nori įsitikinti, ar nepaisant paskirtos saviizoliacijos, jiems galima nueiti į grožio saloną ar prekybos centrą. Jie neretai būdavo šokiruoti gavę neigiamą atsakymą.

Galbūt prie to prisidėjo ir S. Skvernelio vyriausybės sprendimas karantiną užbaigti birželio viduryje. Tuomet jis jau buvo labiau tapęs forma, o ne konkrečiu turiniu – griežčiausi ribojimai atšaukti, bet režimas tebegaliojo. Galbūt todėl dabar karantinas daugeliui jau nebebuvo rimtas pavojaus signalas. Vilniuje šis režimas vėl galiojo jau nuo spalio 28 dienos, tačiau lapkričio 6-osios vakarą Vilniaus barai buvo pilni norinčių paskutinį kartą atšvęsti prieš „karantino pradžią“ (nuo lapkričio 7 įsigaliojo visuotinis karantinas). Net ir tada, kai gruodžio viduryje buvo griežtinamos taisyklės, socialiniuose tinkluose teko matyti įrašų apie „karantino išvakares“.

Teoriškai žmonių sąmoningumas antrosios bangos metu galėjo būti didesnis. Pirmasis karantinas paskelbtas tada, kai šalyje buvo fiksuoti vos keli COVID-19 atvejai. O dabar turbūt retas žmogus savo aplinkoje neturi koronavirusu persirgusio asmens. Ne vieno visuomenėje puikiai žinomo asmens gyvybė užgeso nuo šios ligos. Visgi, nepanašu, kad tai darytų didesnę įtaką žmonių sąmoningumui. Tyrėjai tik gruodžio viduryje ėmė fiksuoti mažėjantį gyventojų mobilumą.

Žvelgiant iš individualistinės perspektyvos, nuslūgus pandemijos bangai, labiausiai laimėję bus tie, kurie nepaisė ribojimų, kuriuos įmanoma apeiti, bet vis tiek neužsikrėtė. Juk kiekvienas idealiu atveju norėtų, kad virusas išnyktų iš Lietuvos ir pasaulio mums nepajudinus nė piršto, o visiems kitiems tobulai laikantis visų draudimų. Tačiau individualizmas tokiose padėtyse veidmainiškas. Laimi ar pralaimi visi. Ligoninių savanoriai pasakoja istorijos žmonių, kurie būtų elgęsi visai kitaip, jeigu būtų suvokę realią grėsmę.

Nepasitikėjimas ir nemeilė artimui dabar yra du grėsmingiausiai priešai. Įveikti nepasitikėjimą taip pat yra rimtas iššūkis vyriausybei ir paprasto recepto nėra. Prezidentūros užsakymu atlikta apklausa parodė, kad nuo COVID-19 skiepytųsi kiek daugiau negu du trečdaliai respondentų. Tai – neblogas ir vilčių teikiantis rezultatas, bet svarbu pasitikėjimą išlaikyti ir toliau. Tiek vakcina, tiek valdančiųjų veiksmais. Tačiau labai daug priklauso ne tik nuo konkrečių vyriausybės priemonių, bet ir nuo mūsų kasdienio elgesio, peržengiančio asmeninius interesus. Jis ne mažiau lems tai, kada tunelio gale pamatysime ryškią šviesą.

Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas