Iš viso renkama 250 parlamentarų. Visa šalis – viena rinkimų apygarda. Prieš šiuos rinkimus kartelė nuleista nuo 5 iki 3 procentų, ji negalioja tautinių mažumų partijoms. Balsavimas turėjo vykti balandį, bet dėl COVID-19 protrūkio buvo perkeltas.
Opozicija, medikai ir ES atstovai susirūpinę ir mano, kad balsavimas vyksta per anksti, nors virusas šalyje suvaldytas gana sėkmingai, o humanitarinę pagalbą Serbija siuntė gerokai turtingesnei Italijai.
Kritika dėl demokratijos kokybės
Nors Serbija yra parlamentinė respublika, tačiau galingiausia politinė figūra šalyje yra prezidentas Aleksandras Vučičius. 50-metis politikas prezidentu tapo 2017 metais, iki tol trejus metus buvo šalies premjeras.
Jis ir vienas 2008 metais įsteigtos dešiniosios SNS partijos kūrėjų. Ši politinė jėga atskilo nuo kraštutinės dešinės Serbijos radikalų partijos (SRS), prieštaraudama euroskeptiškai radikalų linijai.
Pats A.Vučičius politinę karjerą pradėjo kaip buvusio prezidento, karo nusikaltimais pagarsėjusio Slobodano Miloševičiaus propagandos aparato dalis – būdamas vos 28-erių jau buvo informacijos ministru.
Stebėtina tai, kad SNS į rinkimus eina be aiškaus kandidato į premjerus. Dabartinė premjerė Ana Barnabič partijos nare tapo tik pernai.
Naujienų portalui N1 ji teigė, kad nesvarbu, ar po rinkimų liks politikoje, ar grįš dirbti į ekonominę sferą, tačiau liks ištikima SNS. Tikėtina, kad naujas ministras pirmininkas gali būti SNS sąrašo lyderis Branislavas Nedimovičius, einantis žemės ūkio ministro pareigas.
Kaip ir visuose dabar pasaulyje vykstančiuose rinkimuose, svarbi tema yra COVID-19. Valdantieji kaltinami netikros informacijos apie virusą skleidimu, siekiu surinkti apie gyventojus kuo daugiau informacijos.
Kartu ši krizė tapo puikia proga valdantiesiems dominuoti žiniasklaidoje – Socialinių tyrimų biuras suskaičiavo, kad A.Vučičius TV ekranuose praleidžia 63 kartus daugiau laiko už opozicijos lyderį Draganą Dilasą (pastarojo suburta koalicija rinkimus boikotuoja). Prezidento populiarumas per šią krizę pakilo iki 61%.
Iki karantino padėtis šalyje buvo gerokai mažiau palanki valdantiesiems. Daugiau negu 15 mėnesių vyko protestai. Valdžios kritikai piktinosi dėl politinio smurto, žiniasklaidos cenzūros, korupcijos, nedemokratiško valdymo.
Protestuotojai reikalavo prezidento, premjerės, parlamento pirmininkės, į disertacijos plagijavimo skandalą įsipainiojusio Ekonomikos ministro bei dar kelių politikų atsistatydinimo.
Siekta ir Kosovo serbų politiko Oliverio Ivanovičiaus nužudymo bei pasikėsinimo į kitą opozicijos politiką M.Jovanovičių, tyrimo. Tarp reikalavimų yra ir laisvi rinkimai, žodžio laisvė bei nacionalinio transliuotojo vadovų pakeitimas. Įvedus nepaprastąją padėtį dėl COVID-19 protestai baigėsi.
Tačiau nuo balandžio 26-osios – dienos, kai turėjo vykti parlamento rinkimai, kasdieniai protestai atsinaujino. Kadangi susibūrimai buvo ribojami, jie vyko kaip triukšmo kėlimas būnant namuose – švilpimas, puodų daužymas ir aplodismentai medikams. Tradicinis pradžios laikas – 20:05 val. vietos laiku.
Provyriausybiniai protestai prasidėdavo po 25 minučių. Jų turinys – pirotechnika ir muzikos leidimas per garsiakalbius. Kartais skambėdavo ir Rusijos himnas ar įžeidinėjimai opozicijos lyderiams.
„bne Intellinews“ žurnalistė Ivana Jovanovič pabrėžia, kad SNS labai pasitarnauja opozicijos susiskaldymas: euroskeptikai ir integracijos šalininkai, provakarietiški ir besiorientuojantys į Rytus, tie, kurie niekada neatsisakytų Kosovo ir dialogo šalininkai, NATO šalininkai ir nusistatę prieš NATO, rusofilai ir rusofobai, konservatoriai ir socialistai, nemėgstantys A.Vučičiaus autoritarizmo ar manantys, kad jis per silpnas, ypač kai bendrauja su Vakarais.
Opozicijos susiskaldymas sunkiai sukuria aiškią alternatyvą dabartinei valdžiai.
Prezidentas turi aiškią šalies ateities viziją. Ją sudaro keli svarbūs komponentai: subalansuoti ryšiai su Vakarais, Kinija (jos įtaka šalyje auga dėl pigių paskolų) ir Rusija, narystė ES ir dialogas su Kosovu. Rinkimų išvakarėse šalyje laukiama ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo vizito.
Tai jau ne pirmas kartas, kai prieš svarbius rinkimus Serbijos lyderiai demonstruoja gerus santykius su Maskva. Prieš 2017 metų prezidento rinkimus A.Vučičius Maskvoje susitiko su Vladimiru Putinu ir Rusijos lyderis jam linkėjo sėkmingų rinkimų.
Apklausos valdantiesiems žada apie 50% balsų ir tikėtina, kad absoliuti dauguma bus išsaugota. Kartu su socialistais jie gali pretenduoti į konstitucinę dviejų trečdalių daugumą.
Ištikimi A.Vučičiaus partneriai sulauks sėkmės
Kai Serbiją valdė Slobodanas Miloševičius, jo Serbijos socialistų partija (SPS) nebuvo vienvaldė – vykdavo rinkimai, ne viena vyriausybė buvo koalicinė. Dabar jie patys jau šešeri metai yra mažieji koalicijos partneriai SNS.
Nors SPS yra pakeitusi savo įvaizdį ir stengiasi nuo S.Miloševičiaus eros atsiriboti, bet ją rinkėjams priminė kontroversiškas reklaminis klipas. Jame vaizduojamos pilkos figūros, lėtai einančios link stendo su partijos lyderio Ivica Dačičiaus nuotrauka ir užrašu „Pasikliaukite mumis. Į pergalę!“
Kritikuota tiek zombius primenanti stilistika, tiek šūkis, kuris daug kam asocijuojasi su S.Miloševičiaus „pergalėmis“ Srebrenicoje, Vukovare, Sarajave ar Kosove.
Užsienio reikalų ministro pareigas einantis I.Dačičius pripažįsta, kad mažojo koalicijos partnerio padėtis nėra labai patogi, bet mažai abejojančių tuo, kad SPS ir toliau dirbs vyriausybėje.
Pagrindiniais šalies tikslais I.Dačičius laiko Europos integraciją ir dialogą Kosovo klausimu, nors prieštarautų jo pripažinimui. Apklausos SPS žada daugiau nei dešimtadalį balsų.
Geri laikai radikalams, blogi – liberalams
Tik dvi valdančiosios partijos gali būti ramios dėl patekimo į parlamentą. Nė viena kita partija kol kas tvirtai neperžengia 3 proc. barjero statistinės paklaidos ribose. Tačiau tikėtina, kad rinkimai bus sėkmingi radikalams, o ne liberalams.
Į trečiąją vietą bene rimčiausiai kėsinasi Serbijos patriotų aljansas (SPAS). Buvusio vandensvydininko, 12 medalių su rinktine iškovojusio Aleksandro Šapičiaus partija itin stipri Belgrade. 2018 metais įkurta nacionalistinė jėga pradžioje sulaukė sėkmės Belgrade, o dabar yra bene stipriausia iš kraštutinės dešinės partijų Serbijoje.
Vienas pagrindinių partijos tikslų – kova su korupcija, ypač teisėsaugoje. Tarp partijos kandidatų yra ir Balkanų karų dalyvis Svetozaras Andričius, kurį Humanitarinės teisės centras kaltina tuo, kad Bosnijoje jo įkurtoje stovykloje sulaikytieji gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, buvo mušami, masiškai prievartautos moterys.
Dar aiškesnės sąsajos su Balkanų karais yra Serbijos radikalų partijos (SRS) stovykloje. Jos lyderis Vojislavas Šešeljis yra nuteistas už nusikaltimus žmoniškumui ir daugiau nei dešimtmetį praleido už grotų.
Partijos sąraše yra ir daugiau žmonių su panašia praeitimi. SRS siūlo nutraukti finansavimą „antiserbiškoms nevyriausybinėms organizacijoms“. V.Šešeljis dažnai matomas TV ekranuose – jo kontroversiški pasisakymai sukelia skandalus, o šie didina laidų reitingus.
Savo priešais partija laiko kroatus, albanus, seksualines mažumas, NATO ir ES, neigia serbų karo nusikaltimus. Ateityje partijos vairas turėtų būti perduotas sūnui Aleksandrui. Prieš ketverius metus partija gavo 8 proc. balsų ir rinkimuose užėmė trečiąją vietą, o V.Šešeljis tapo oficialiu opozicijos lyderiu. Šį kartą apklausos žada 2–3 proc. palaikymą.
Stipriausia neradikali opozicinė partija iš dalyvaujančių rinkimuose yra Laisvų piliečių judėjimas (PSG). 2017 metų prezidento rinkimuose teisininkas ir žmogaus teisių aktyvistas Saša Jankovičius užėmė antrą vietą su 16% balsų ir po rinkimų įkūrė proeuropietišką kairiąją PSG.
Dabar dėl nesutarimų dėl vadovavimo stiliaus S.Jankovičius partijai nebepriklauso, o naujasis lyderis – žinomas aktorius Sergejus Trifunovičius – garsėja necenzūrine leksika viešumoje.
Partiją daug kas šalyje kaltina dėl to, kad, iki karantino žadėjusi rinkimus boikotuoti, po jo PSG persigalvojo. Net būta kalbų, jog valdantieji padeda PSG rinkti parašus. Apklausos PSG žada 3–4 proc. balsų.
Stipriausia neradikali opozicinė partija iš dalyvaujančių rinkimuose yra Laisvų piliečių judėjimas.
Serbijos demokratų partija (DSS) taip pat gali būti tarp tų, kuriuos išgelbės mažesnė kartelė. Prieš ketverius partija vos peržengė 5 proc. barjerą, dabar jiems prognozuojama 2–3 proc. pasitikėjimas.
S.Miloševičius buvo nuverstas, kai jį 2000 metų prezidento rinkimuose įveikė tuometis DSS lyderis Vojislavas Koštunica. Tai galėjo būti geros startinės pozicijos įtvirtinti DSS pozicijas. Tačiau V.Koštunicos valdymas pasižymėjo augančiu nusikalstamumu, korupcija, privatizacijos skandalais, neįvyko lauktas proveržis žiniasklaidos laisvės srityje.
2014 m. DSS net nepateko į parlamentą, o dabar mėgina stiprinti pozicijas. DSS save apibrėžia kaip dešiniąją partiją, tačiau pasisako prieš narystę ES ir Kosovo pripažinimą.
Kurį laiką šalyje solidžios buvo liberalų pozicijos. Partija „Užteks“ (DJB) prieš ketverius metus rinkimuose buvo ketvirta. Tačiau dabar iš 16 mandatų beliko vos trys – pakliuvę į valdžią DJB lyderiai paniro į nesibaigiančius konfliktus.
DJB įkūrėjas Saša Radulovičius kurį laiką priklausė dabartinių valdančiųjų ministrų kabinetui, kuriame ėjo ekonomikos ministro pareigas, tačiau 2014 metais pasitraukė ir įkūrė savarankišką partiją.
Esminė priežastis, kodėl DJB ėmė byrėti, buvo ideologinis posūkis. Kadaise liberali partija dabar tapo euroskeptiška ir skleidžianti sąmokslo teorijas – priešinasi skiepijimui. Tad dabar DJB galime laikyti tik nuosaikiausia iš daugelio kraštutinės dešinės jėgų.
Partija išlaiko populiarumą tarp antikapitalistinių pažiūrų rinkėjų ir tų, kurie jaučia nostalgiją komunizmui. Tačiau vargu ar to užteks patekti į parlamentą.
Nuo DJB atskilę liberalai įkūrė Modernios Serbijos partiją (SMS). Rinkimuose ji dalyvauja kartu su dar trimis nedidelėmis partijomis. Proeuropietiška ir nemažai dėmesio žaliajai politikai skirianti partija turėtų gauti 1–2% balsų.
Po rinkimų padėtis Serbijoje nesikeis
Rinkimai parodė, kad opozicija Serbijoje sunkiai geba bendradarbiauti. Juos vienija tik priešiškumas A.Vučičiui. Nėra vieningos strategijos, o tai, kad kone 10 partijų populiarumas svyruoja apie tris procentus, puikiai parodo sistemos fragmentiškumą.
Sunku pasakyti, ką laimės rinkimus boikotuojanti opozicija. Rinkėjų aktyvumas turėtų būti mažas, bet boikotas tik padidins SNS mandatų skaičių. Tiesa, rinkimus ignoruojančios partijos kartu sudėjus būtų gavusios ne tiek jau daug – dešimtadalį balsų.
Tad Serbijos laukia dar mažiausiai dveji metai (2022 m. laukia prezidento rinkimai), kai visa valdžia šalyje yra vienos partijos rankose.
Matas Baltrukevičius yra politologas.
