Partijos likvidavimą lėmė dvi pagrindinės priežastys: skandalų šleifas ir finansinė pusė. Remigijus Žemaitaitis pripažino, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas sustabdyti partijai skiriamą dotaciją nepaliko kitų išeičių, tik ieškoti naujų sąjungininkų. „Laisvė ir Teisingumas“ (LT) – toks naujas Lietuvos laisvės sąjungos (LLS), prie kurios prisijungė TT, ir Artūro Paulausko „Pirmyn, Lietuva“, pavadinimas. Nė viena šių politinių jėgų Lietuvoje nėra tokia populiari, kad naujausioje apklausoje jų rėmėjai būtų išskirti į atskirą kategoriją. „Pirmyn, Lietuva“ netgi neturėjo politinės partijos statuso – veikė kaip visuomeninis judėjimas, o Europos parlamento rinkimuose dalyvavo kaip „Stipri Lietuva vieningoje Europoje“ sąrašas.
Praėjusių metų Europos Parlamento rinkimuose dalyvavo visos trys politinės jėgos. Kartu sudėjus jos gavo 5,66 proc. balsų. Šis skaičius galėtų nuteikti optimistiškai, tačiau politikoje įprasti aritmetikos dėsniai neveikia.
Susijungimas užbaigia politinį ciklą. Nors LLS ne kartą keitė pavadinimus, būtent šią politinę partiją galima laikyti tiesiogine Lietuvos liberalų sąjungos įpėdine. Partijos, kurią Rolandas Paksas 2002-ųjų kovą paliko ir su savo šalininkais įkūrė Liberalų demokratų partiją (nuo 2006 metų „Tvarka ir Teisingumas“). Tad Remigijus Žemaitaitis iš esmės panaikino tai, ką prieš 18 metų padarė Rolandas Paksas.
Santykiai tarp TT ir LLS bei jos pirmtakių ilgą laiką buvo geriausiu atveju šaltoki. Iškart po R.Pakso pergalės prezidento rinkimuose tuometis Vilniaus meras A.Zuokas su prezidento komanda kirtosi dėl inauguracijos programos, o R.Paksą kaltino „nepagarba miestui“. Po 2007 metų savivaldos rinkimų R.Paksas A.Zuoką įvardijo pagrindine priežastimi, kodėl koalicija Vilniuje su tuomete Liberalų ir centro sąjunga (LiCS) jam atrodo neįmanoma. Po 2016 metų Seimo rinkimų R.Žemaitaitis LLS Šilutės skyriaus narius kaltino balsų pirkimu.
Dabar aplinkybės visiškai kitokios. Rolandas Paksas jau ne TT narys. Ši politinė jėga pastaruosius kelerius metus ne itin sėkmingai ieško savo nišos politiniame spektre. „Erelio, kuriam Konstitucinis Teismas pakirpo sparnus“, mitas ilgą laiką buvo pagrindinis partijos bruožas. Dabar R.Paksas jau pasitraukęs. Iki 2012 metų „tvarkiečiai“ save pateikdavo kaip antisisteminę partiją, tačiau tai nebeteko prasmės po ketverių metų darbo valdančiojoje koalicijoje 2012–2016 metais.
Atrodė, kad TT gali neišgyventi ir 2016-ųjų Seimo rinkimų – partiją purtė Rolando Pakso pareikšti įtarimai dėl prekybos poveikiu, per savo deleguotą ministrą Kęstutį Trečioką „tvarkiečiai“ figūravo ir Vijūnėlės dvaro reikaluose, pasitraukė ilgametė dešinioji R.Pakso ranka Valentinas Mazuronis.
Iki 2012 metų, „tvarkiečiai“ save pateikdavo kaip antisisteminę partiją, tačiau tai nebeteko prasmės po ketverių metų darbo valdančiojoje koalicijoje 2012–2016 metais.
Nors išlikti Seime ir pavyko, bet 2016–2020 m. kadenciją „tvarkiečiai“ pradėjo ta pačia nata, kuria užbaigė senąją, – skandalais, šį kartą dėl Kęstučio Pūko seksualinio priekabiavimo. Po 2016 m. Seimo rinkimų iš partijos pirmininkų pasitraukė Rolandas Paksas, o 2018 metais savo įkurtą politinę jėgą jis apskritai paliko. 2019-ieji TT nebuvo sėkmingi – Europos parlamento rinkimuose pagal balsų skaičių jie nepateko net į pirmąjį dešimtuką, už „tvarkiečius“ geriau pasirodė tokios politinės jėgos kaip R.Pakso ir Vytauto Radžvilo visuomeniniai komitetai. Nors savivaldos rinkimuose iškovoti penki merų postai, bet mandatų skaičius susitraukė trečdaliu – nuo 81 iki 54 vietų savivaldybių tarybose.
Likęs Seimo kadencijos laikas buvo paženklintas gandais dėl partijos ateities. Svarstyti įvairūs variantai. Nesutarimai suskaldė „tvarkiečius“ ir iš tų, kurie 2016 metais pateko į Seimą su TT, dabar naujosios partijos kūrime dalyvauja vos du – R.Žemaitaitis ir Kęstutis Bartkevičius. 2019 m. rudenį Vytautas Kamblevičius naujienų agentūrai ELTA išskyrė keturias grupes partijoje: pirmoji ketino savo ateitį sieti su Arvydu Juozaičiu, antroji politikoje dalyvauti norėtų su R.Paksu, trečioji – ištikima R.Žemaitaičiui, o ketvirtoji tiesiog planuoja pasitraukti iš partijos. Iki šiol „tvarkiečiai“ pasižymėjo gana stabiliu elektoratu ir nebuvo tarp tų, kurie atsiriekdavo daug balsų iš rinkėjų, kaitaliojančių preferencijas (Mažvydas Jastramskis, 2018). Tačiau partija susijungimo fazę pasiekė žinomiausiems jos veidams sukant skirtingomis kryptimis naujas politinis darinys tuo stabilumu greičiausiai nepasinaudos.
Ne iš gero gyvenimo į politines jungtuves atėjo ir Lietuvos laisvės sąjunga (LLS). Jau dvi kadencijas partija nepatenka į Seimą. Vienas mero postas ir 42 mandatai 2019 metų savivaldos rinkimuose gana gerai parodo partijos pozicijas. Europos parlamento rinkimuose LLS nusileido Žaliųjų partijai ir pralenkė vos du sąrašus – Artūro Paulausko ir Pauliaus Kunčino. Nepaisant to, po rinkimų maratono A.Zuokas džiaugėsi, kad partija gaus valstybės dotaciją.
R.Žemaitaitis kalbėjo, kad nė vienas iš „trijų muškietininkų“ nebus naujos partijos vedlys, ieškoma „vadovo-vadybininko“.
Visiškai neaišku, kokios idėjos vienija „tris muškietininkus“. R.Žemaitaitis praėjusią vasarą kalbėjo, kad naujos partijos ideologija būtų „daugiau gal į liberalų pusę“. Įdomu, kaip liberalią ideologiją R.Žemaitaitis suderina su prieš trejus metus išreikšta idėja Lietuvoje vėl įvesti mirties bausmę? Šiuo klausimu politikas kreipėsi į tuometį Europos Komisijos pirmininką Jean-Claude Junckerį ir Europos Vadovų Tarybos pirmininką Donaldą Tuską. Artūras Zuokas šiemet 15min tvirtino, kad R.Žemaitaitis tikriausiai juokavo ar norėjo atkreipti į save dėmesį. Tačiau ką A.Zuokas darys, jeigu naujasis partijos pirmininkas turės ir daugiau tokių, paprastai liberalių partijų vadovams Europoje neįprastų, idėjų?
Dar vienas įdomus aspektas naujoje politinėje jėgoje – lyderystės klausimas. Dar prieš keturis mėnesius R.Žemaitaitis kalbėjo, kad nė vienas iš „trijų muškietininkų“ nebus naujos partijos vedlys, ieškoma „vadovo-vadybininko“. Visgi, galiausiai pasirinktas kitoks sprendimas. Viena vertus, jis galbūt ir logiškas – A.Zuokas paskutinę rimtą politinę pergalę iškovojo 2011 metų savivaldos rinkimuose Vilniuje, A.Paulausko auksiniu laiku turbūt apskritai galima laikyti 2000-ųjų Seimo rinkimus. Tačiau R.Žemaitaitis turėjo galimybę dabar būti naujos, neigiamo TT šleifo bent daliniai atsikračiusios ir frakciją parlamente turinčios partijos pirmininku. „Tvarkietis“ V.Kamblevičius siekė, kad naują partiją TT kurtų su A.Juozaičiu ir LRT teigė, kad derybos vyko su R.Žemaitaičio pritarimu. Pastarasis neneigė, jog buvo bendras partijos sutarimas kalbėtis su A.Juozaičiu dėl bendradarbiavimo galimybių, bet liko nepatenkintas tiek procesu, tiek tuo, kad V.Kamblevičius iškart žada A.Juozaičiui pirmininko postą. Tai, kad „tvarkiečiai“ nesugebėjo be vidinių skilimų pasiekti susijungimo etapo, yra nemažas R.Žemaitaičio pralaimėjimas.
Todėl dabar naujos partijos startinės pozicijos keblios ir gali kilti sunkumų turėti frakciją Seime po šių metų rinkimų. Jeigu būtų susijungusios nenukraujavusios politinės jėgos, galbūt būtų galima filosofuoti apie vis dar gana tvirtas „tvarkiečių“ pozicijas Žemaitijoje ir šiokį tokį LLS politinį kapitalą Vilniuje (tačiau geras pavyzdys galėtų būti tai, kad 2014 metų prezidento rinkimuose A.Zuokas Vilniuje gavo 15 000 balsų mažiau negu po metų Vilniaus mero rinkimuose, tad sąlyginis populiarumas sostinėje savivaldos lygmeniu duoda menkus dividendus nacionalinėje politikoje). Tad dotacijos užsitikrinimas (tam reikia 2 proc. balsų Seimo rinkimuose) jau būtų šioks toks laimėjimas.
Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas.
