Mateuszas Morawieckis: Mums reikia Europos vienybės

Šiandien Europa stovi ant karo slenksčio. Ginkluotas konfliktas jau nebėra mažai tikėtinas scenarijus. Jis tapo realia galimybe. Daugeliui lenkų ir europiečių kartų karo pradžia dar niekada nebuvo tokia artima perspektyva. Daug metų Vakarai troško tikėti, kad XXI amžius bus be konfliktų. Tačiau pastarieji metai pateikė daugybę įrodymų, kad agresyvi Rusijos pozicija, be kita ko, Sakartvelo ar Ukrainos atžvilgiu, yra ne iliuzija, o naujo skyriaus Vakarų pasaulio istorijoje pranašystė.

Rusija dar kartą bando pažeisti Ukrainos teritorinį vientisumą. Suverenios valstybės sienų kvestionavimas reiškia vieną dalyką – išpuolį prieš Europos taiką. Pasaulis, kurį taip gerai pažįstame, europietiškų vertybių, laisvės, demokratijos ir gerovės pasaulis tapo Rusijos vadovybės ir kariškių taikiniu. Ant kortos pastatyta ne tik Ukrainos ateitis, bet ir Europos valstybių ekonomikų saugumas ir raida. Ši didžiausia nuo Šaltojo karo pabaigos politinė krizė meta iššūkį taisyklėms, kurias euroatlantinė bendruomenė priėmė po 1989 m.

Pasaulis, kurį taip gerai pažįstame, europietiškų vertybių, laisvės, demokratijos ir gerovės pasaulis tapo Rusijos vadovybės ir kariškių taikiniu. Ant kortos pastatyta ne tik Ukrainos ateitis, bet ir Europos valstybių ekonomikų saugumas ir raida.

Sąžinės sąskaita

Šiandien turėtume pažvelgti tiesai į akis. Rusijos grėsmė taikai brendo daugelį metų, o didžioji dalis Europos politinių jėgų laikėsi pasyviai. Daugeliui vadovų neužteko drąsos ar ryžto nutraukti verslo ryšius su Kremliumi. Tai kilpa, kuri laikui bėgant užsiveržė ant Europos, o ne Maskvos kaklo.

Vargu ar galima vadinti tik trumparegišku apsisprendimą užsiimti neskaidriais reikalais su režimu, kuris nevengė kariauti su mažesnėmis šalimis, vykdyti politines žmogžudystes ir slaptųjų tarnybų operacijas Europos Sąjungos valstybių narių teritorijose. Tai sąmoningas politinio cinizmo aktas.

Europai ši pozicija kainuoja vis brangiau – pralaimime ne tik ekonomiškai (pvz., didelės sąskaitos už dujas dėl šantažo politikos sukeltų kainų), bet ir politiškai. 2021 m. „Gazprom“ padidino dujų eksportą į Kiniją ir Turkiją. Tuo pat metu pastebimai sumažino tiekimą į Europą.

Eksportas Europos klientams buvo 10 mlrd. m³ mažesnis nei prieš metus ir net 27 mlrd. m³ mažesnis nei 2019 m. Šis dirbtinis energetikos krizės aštrinimas yra šantažas, kuriuo siekiama priversti įjungti „Nord Stream 2“. Už šią klaidą moka ne tie, kurie pasirašė sutartį, o paprasti europiečiai.

Rusijos politika, nepaisant jos beprotiškumo, yra skausmingai racionali. Jau trečius metus grumiamės itin sunkioje kovoje su pandemija ir ekonomine krize ir būtent šiuo metu sulaukėme papildomo smūgio iš savo rytinės kaimynės. Vladimiras Putinas ciniškai tiksliai išnaudoja Europos silpnybes ir krizes. Deja, didžioji dalis Europos elito atstovų pasirinko tamsius akinius, kad nematytų ryškaus atgimstančių Rusijos imperinių ambicijų spindesio.

Vladimiras Putinas ciniškai tiksliai išnaudoja Europos silpnybes ir krizes. Deja, didžioji dalis Europos elito atstovų pasirinko tamsius akinius, kad nematytų ryškaus atgimstančių Rusijos imperinių ambicijų spindesio.

Pažvelgus į vadovų ir politinių lyderių, pasirinkusių Rusijos rublius ir karjerą Kremliaus įmonėse, sąrašą ima skaudėti galvą. Visi girdėjome apie Gerhardą Schröderį, kuris politinę karjerą iškeitė į uždarbį Rusijos energetikos įmonėse. Tačiau jo pavyzdys tėra tik ledkalnio viršūnė. Ilgame „Gazprom“, „Lukoil“, „Rosneft“ ar „Nord Stream 2“ tiesiančių bendrovių bendradarbių sąraše – buvę kancleriai, premjerai, diplomatijos vadovai, prezidentų patarėjai ir ministrai.

Tokio požiūrio gynėjai gali kalbėti apie laisvą rinką ir laisvę imtis naujo darbo atlikus visuomeninę pareigą. Tačiau šie žmonės ten atsidūrė neatsitiktinai. Jų žinios ir kompetencija tapo įrankiais Kremliaus rankose. Juk jie, kaip lyderiai ir valstybių vadovai, kartu kūrė Europos energetikos, ekonomikos ir saugumo politiką. Turėjo prieigą prie neviešų duomenų, slaptųjų tarnybų informacijos. Priėmė strateginius sprendimus, nulėmusius visuomenių, ES ir NATO ateitį. Privalome pasakyti aiškiai: Rusija Europoje turi daug savo Trojos arklių.

NS2 geopolitinis aspektas

Maskvos ketinimai jau nebeturėtų kelti abejonių. Praėjusių metų liepą V.Putinas paskelbė straipsnį apie istorinius Rusijos ir Ukrainos saitus. Pagrindinė jo tezė – įsitikinimas, kad atskira ukrainiečių tauta neegzistuoja, o ukrainiečiai tėra „rusų tautos“, kurioje dominuoja rusai, dalis. Pasak Putino, Ukraina yra neatsiejama rusų pasaulio dalis. Taigi, nepriklausomybės ir atskiros tapatybės kūrimas šiuo požiūriu yra ne tik klaida, bet netgi provokacija. V.Putinas nemato vietos laisvai ir nepriklausomai Ukrainai. Tai reiškia, kad Putino Rusija taip pat negerbia taikos ir tarptautinės teisės. Atrodo, kad Putino tikslas aiškus – priversti Vakarus atsisakyti paramos Ukrainai ir palikti ją Rusijos malonei.

„Nord Stream 2“ dujotiekis rodo, kad V.Putino scenarijus turi savo šalininkų Europoje. Šis savižudiškas Europos energetikos politikai projektas meta šešėlį ant Vokietijos politikos. Dėl jo „Gazprom“ galės kontroliuoti dujų srautus Europoje, o tiekimas tiesiogiai priklausys nuo politinių sprendimų. Šis projektas nepriimtinas ne tik geopolitiniu, bet ir ekonominiu požiūriu. Jau dabar akivaizdu, kad Rusija drastiškai mažina esamais vamzdynais tiekiamų žaliavų tranzitą. Dujotiekis per Ukrainą išnaudoja tik nedidelę dalį turimo pralaidumo, be to, „Gazprom“ nerezervuoja Jamalo dujotiekio pajėgumų. Tokiu būdu energetikos monopolis suteikia monopolio teisę spręsti dėl Ukrainos suvereniteto.

Europai būtina vienybė

Rusijos keliamos grėsmės akivaizdoje būtinas viso žemyno solidarumas ir bendradarbiavimas. Europai ir jos transatlantiniams partneriams įvykiai prie rytinės Europos Sąjungos sienos turėtų būti – galbūt paskutinis – įspėjimas. Veiksmingiausia priemonė, kurią Europa kartu su JAV gali padėti ant derybų stalo, yra galimos ekonominės sankcijos ir griežta pozicija dėl NS2 projekto blokavimo. Tai ne tik Lenkijos ir Vidurio Europos šalių balsas. Šiomis svarbiomis dienomis mums reikia tikros lyderystės, kuri atitolins nuo mūsų nerimą ir sugrąžins Europą į saugumo ir vystymosi kelią.

Mateuszas Morawieckis yra Lenkijos Respublikos ministras pirmininkas

Tekstas paskelbtas nuomonių mėnraštyje „Wszystko co najważniejsze“ ir pasaulio žiniasklaidoje pagal projektą „Pasakojame Lenkiją pasauliui“, vykdomą bendradarbiaujant su Tautos atminties institutu.