Rašytoja R.Šerelytė sako, kad žmonės ne tik skaityti, bet ir rašyti nebemoka. Sutikime, kad švietimą gerbianti visuomenė – perspektyvi visuomenė. O tenka sutikti žmonių, kurie per paskutinius metus neperskaitė nei vienos knygos ir tuo didžiuojasi! Tai dabar, kaip grasina politikai, tokių žmonių sumažės – visi skaitys privalomai, nes už savo žinias mokykloje teks atsakyti?
Žinoma, skaityti knygas reikia, tik iš kur jas traukti – kaina neįkandama. Vienos knygos kaina – apie 30 litų, o jei norisi knyga pamaloninti visą šeimą? Vienas apsipirkimas, ir 100 litų kaip nebūta. Sakote užsukti į biblioteką? Ko vertos mūsų bibliotekos, kuriose apstu senos, sudilusiais lapais švytinčios ir dar okupacijos laikus menančios literatūros? Naujų knygų ten sunkiai berasi.
Visai nesenai džiaugiausi, kad A.Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ buvo pripažintas geriausia metų knyga. Džiaugiausi ir dėl to, kad netikėtai šią knygą radau vienoje sostinės bibliotekoje. Mano pažįstamas, kuris viešose bibliotekose taip pat ieško literatūros, nustebęs klausė – kokia įstaiga turi tokių knygų? Regis, būna ir išimčių.
Į bibliotekas dabar eina senoliai, su kurias tenka kovoti dėl vietos prie knygų lentynos. Pradinukas po pamokų čia užsuka pasimėgauti internetu. Nors ko jis gali išmokti iš savo tėvų, jei anie mėgsta tik kilnoti stikliuką ir į vaikų švietimą žiūri kaip ožiai į naujus vartus?
Prievarta ginamas skaityti mokinukas yra toks pats beraštis, kaip ir jo tėvas, mėgstantis išgerti. O nėra noro skaityti ir šviestis – nėra ir valstybės ateities.
Ko pradinukas gali išmokti iš savo tėvų, jei anie mėgsta tik kilnoti stikliuką ir į vaikų švietimą žiūri kaip ožiai į naujus vartus?
Neseniai vykusio Nacionalinio diktanto konkurso rezultatai irgi nieko gero nežada – mokiniai daro daugiau klaidų nei suaugusieji, kurie jau seniai pakilo nuo kietų mokyklų suolų. Vis prastėjantį moksleivių raštingumą specialistai grindžia naujų technologijų įtaka: moksleiviai dabar viską regi vaizdu, o literatūros žinia lieka nesuprasta. Apie tai mus įspėjo M.McLuhanas jau 1964 metais išleistoje knygoje „Kaip suprasti medijas: Žmogaus tęsiniai“.
Nuo 2010 metų net trečdalis dvyliktokų, laikiusių valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, už raštingumą gavo barankos skylę – nulį balų.
Iškalbingi skaičiai? Dar iškalbingesnis faktas, kad Švietimo ir mokslo ministerijos parengtam 2013–2016 metų Bendrojo ir kultūrinio raštingumo pagerinimo priemonių planui įgyvendinti pinigų nėra. Na, ministerija sako, kad „beveik“ nereikės pinigų, tačiau jei politikai sako "beveik" – žinok, kad pinigų nėra. Kaip Lietuvoje ir įprasta – prispyrus bėdai svarbiausia sukurti daugiatomes popierines strategijas, planus ir priemones, kurios taip ir lieka gulėti stalčiuje, neišvysdamos dienos šviesos.
Pradėjus kalbėti apie švietimą vis pradedu galvoti, kada Lietuvos švietimo sistema pereis nuo „žinių kalimo“ prie suvokimo kultūros? Tuomet gal užaugs piliečių karta, kuri knygas prisimins ne kaip velnio neštą padargą, kurį reikėjo sutalpinti į smegeninę, o kaip žinių ir informacijos šaltinį.
Kitas svarbus aspektas – kaip skatinti žmones skaityti ir užsiimti savišvieta po mokyklos baigimo. Mokykloje sėdėdamas esi priverstas „kramtyti“ knygas, nes kitos išeities neturi. O po mokyklos ir studijų (mat visi Lietuvoje nori būti diplomuotais ekonomistais ir teisininkais) skaitymo dantys atšimpa ir belieka lietuvių kalbos žinias tikrintis naujienų portalų komentatorių skiltyse, kuriuose konsultuoja didžiausi raštingumo specialistai.
Šioje švietimo bedugnėje pamirštamas vienas paprastas faktas – skaityti jaunajai kartai yra būtina, tačiau tai turi būti ne prievarta, o skatinamas laisvas pasirinkimas ir noras. O kaip tą norą sužadinti – misija (ne)įmanoma?
