Šios malonios kančios prasideda šį ketvirtadienį ir lyg neprastas mazochistų maratonas truks keturias dienas, kurių metu bent devyniasdešimt keturis kartus pajusi, koks tai jausmas, kuomet praeivis tau mina ant kojos. Trisdešimt du kartus giliai įkvėpsi. Giliau nei įprastai, nes prašalaičio alkūnė, kuria jis irsis per minią, smigs tau tiesiai į šoną. Už ką šis skausmas?
Be viso to suprasi, kas tai yra laiko gaišimas. Kompiuteriniai žaidimai atrodys lyg svajonė, kurios metu bent galėtum savo internetiniam herojui iškovoti šešto lygio šarvus ir naujus greitapėdžius batus. O štai mugėje stovėsi galybę valandų eilėse, žinoma, ir ant laiptų, kuomet keliausi į susitikimą su Kristina Sabaliauskaite ir Sigitu Parulskiu. Čia, beje, vėl bendraminčiai elgsis lyg tokie nesantys – apmindys batus ir apdaužys šonus. Ir vardan ko viskas?
Šiųmetė abiturientė, kuri ieško autoriaus (mugės tema – „Personažas ieško autoriaus“), užuot kedendama kasas ir plėsdama savo akiratį, turėtų sustoti ir paklausti: visgi – kas aš esu?
Ironiška, tačiau dar neprasidėjus mugei puikiai supranti, kokį košmarą išgyvensi joje, tačiau be jos negali. Privalai nueiti, nes nori ne tik aplankyti knygų pristatymus, diskusijas apie literatūrą, tačiau ir išvysti tuos žmones, kurie per keturias dienas, praleistas mugėje, pradeda daugiau nei erzinti.
Tačiau nėra kuo stebėtis. Vilniaus knygų mugė išgyvena bene paskutinius paauglystės metus – šiemet jai jau septyniolika. Ir ji lyg nevalinga abiturientė pradeda suprasti savo grožio galią – kasmet vis pasidabina naujais apdarais ir žvelgia, kaip dar suvilioti daugiau lankytojų, o visiems energijos pristigusiems niurzgoms merkia akį: pasimatome kitais metais toje pačioje vietoje. Mirkt.
Dar prieš gerus dešimt metų knygų mugėje buvo rengiama kartu ir studijų mugė. Dabar knygoms kartu su studentais tapo ankšta – atsiskyrėlė metė į šoną studijas ir po savo sparnu priglaudė muzikos atlikėjus, kino filmus, meno parodas ir kitus dėmesio trokštančius kultūros traukos objektus. Ir, žinoma, pasikeitė.
Į mugę jau kurį laiką žmonės netraukia vien tik savo akimis išvysti garsiausių Lietuvos rašytojų ir svečių iš užsienio. Net ir pati knyga daugumai lankytojų yra neįdomi – juk tokį patį literatūros kūrinį gali rasti ne tik bet kuriame knygyne, tačiau ir artimiausiame prekybos centre.
Čia žmonės traukia pažiūrėti į šį kultūrinį reiškinį, kuris kasmet sutraukia per 60 tūkst. žmonių. Dar, žinoma, pasivaikščioti (išties pasistumdyti) po mugės erdves, praskleisti knygų puslapius (išties brautis knygų link) ir nusipirkus bet kokią knygą (ką nors iš lietuvių klasikos) išdidžiai pasakoti, kad knygų mugė jau aplankyta. Picos?
Kitaip tariant, šis tikslą praradusių žmonių masiškumas, mano galva, susijęs su noru būti šio kultūrinio reiškinio dalimi, kuris pats jau prarado savo identitetą. Kas tai yra – knygų mugė, keturias dienas nesibaigiantis koncertas, meno parodų ekspozicija ar kino filmų maratonas?
Iš patirties puikiai žinau, kad jei ant gaminio pakuotės parašyta, jog tai „du viename“, žinok, kad ir vienas, ir kitas ingredientas, kurio tau reikėjo, bus tokios prastos kokybės, kad tiesiog trykši džiaugsmu, jog nepirkai „trys viename“.
Žvelgiant iš šios pusės, šiųmetė abiturientė, kuri ieško autoriaus (mugės tema – „Personažas ieško autoriaus“), užuot kedendama kasas ir plėsdama savo akiratį, turėtų sustoti ir paklausti: visgi – kas aš esu?
Barakuda. Galėtume mugei duoti tokį vardą. Pastaraisiais metais vis garsiau kalbama, kad bene didžiausias kultūrinis renginys mūsų šalyje tapo per daug komerciškas. Per daug nuobodus. Tačiau lankytojų skaičius auga. Net smalsu, kiek žmonių tilptų į šias erdves, tačiau ar šio eksperimento reikia?
Ironiška, tačiau dar neprasidėjus mugei puikiai supranti, kokį košmarą išgyvensi joje, tačiau be jos negali.
Norėtųsi, kad į šią keturių dienų malonią kančią rinktųsi tik tie, kam išties yra artima literatūra ir kultūra. Tačiau tokiu atveju knygų mugė žengtų jau pramintais kultūros takais – taptų tokia neįdomia daugumai žmonių, kad šie tiesiog ignoruotų šį reiškinį.
Su visa pagarba iškiliems kultūroms žmonėms, neįsižeiskite, tačiau jei norime, kad žmonės išlįstų iš savo netaisyklingos formos dar sovietmečiu statytų daugiabučių ir pažvelgtų toliau savo nosies, net ir tokį renginį kaip knygų mugė turime sutikti ir tuose pačiuose komerciškumo ar popkultūros drabužiuose.
Tai turi tapti malonumu visiems, kurie išdrįsta žengti į šią knygų erdvę. Net ir tiems, kurie čia atvyko tik pasistumdyti eilėse prie knygų. Net ir tiems, kurie neatpažįsta į renginius atvykstančių užsienio autorių, kuriuos leidėjai vadina žvaigždėmis.
O tuo metu, kuomet skaitote šį tekstą, aš, būdamas knygų mugėje, jau būsiu spėjęs bent keliems žmonėms suteršti avalynę savo padu, pats nuo tos pačios problemos nukentėjęs ne ką mažiau. Tačiau alkūne jau atsiskaitęs už anūkus, nors pats gavęs avansu už proanūkius.
Vilniaus knygų mugė išgyvena bene paskutinius paauglystės metus – šiemet jai jau septyniolika.
Net ir tuomet, kai mugėje vyks literatūrinis smurtas, teks pripažinti, kad ironiškai juoksiuosi iš šių situacijų ir užsimerksiu prieš tuos, kurie į knygų mugę atvyko tik pasivaikščioti.
Kartą per metus galima ne viską peikti, bet pasidžiaugti. Pasidžiaukime, kad žmonės atvyksta į tokius renginius ir domisi knygomis. Kad ir savaip.
Bet jei vyksite į mugę, saugokite dešinį šoną. Jis būna skaudžiausias.
Beje, pamenate, pradžioje kalbėjau apie skausmą ir ironišką šypseną? Atsakymas – iš kur tai gimsta: apsilankykite mugėje visas keturias dienas, o tuomet savęs paklauskite – kodėl man nepakako vienos dienos?
Nes tokia knygų mugė Lietuvoje vyksta kartą per metus. Kartą per metus.
