Socialiniai tinklai yra tarsi pyragas. Skanauji jį, bet labai lengva persivalgyti. Taip, regis, nutiko ir su ministro feisbuke sklindančiomis nuotraukomis, kuriose – jo „Tinder“ anketa su prisipažinimu apie kraujo grupę (jis rašė: „Jeigu kalbant apie mano minusus, tai pas mane neigiama tik kraujo grupė :)“) arba prieš penkmetį skelbtas eilėraštis apie varpą (kalba netaisyta: Tiesiu as varpa tau / Nors nei akiu, nei veido nematau / Ir ne žiūrėt, o imti jeigu duoda reikia /Ir ne sakykit, kad tik mane karštis veikia). Čia reikėtų suprasti, kad tai, kaip anuomet juokavo dar ūkininku buvęs ministras, tebuvo sveikinimas su Orgazmo diena ir kartu palinkėjimas, kad varpos tuščios nebūtų.
Internetinis pasaulis yra dvilypis – anuomet, kai ministras dar, regis, negalvojo, kad jis taps ministru, jo socialiniame burbule galbūt tai ir buvo juokinga. Dabar jau nebe. Bet laiko atgal nebeatsuksi.
Panašios nuotraukos anksčiau socialiniuose tinkluose keliavo bei vis dar keliauja ir apie premjerą Saulių Skvernelį, kuris kažkokioje iškyloje nufotografuotas alkoholio draugijoje. O per pastaruosius prezidento rinkimus matėme ir videovaizdelių su Gitanu Nausėda, kaip šis besilinksmindamas vakarėlyje traukia dainas.
Ironiška, tačiau apie kiekvieną mūsų galėtume rasti tokio lygio kompromatą. Bet ar tai tikrai koks nors kompromatas? Iš praeities ištraukta detalė, kuri nei juokinga, nei skelbia kokią nors informaciją, nebent tik tokią, kad jaunystė yra durnystė. Visi esame jei ne priskelbę feisbukuose, tai prikalbėję pokalbiuose dar ne tokių kvailysčių. Pripažinkime tai.
Tokios praeities poezijos nuotraukos, aplinkos ministro atveju, grįžo vėl, kai įsisiūbavo skandalas dėl leidimo medžioti lankais. Aną kartą tos pačios nuotraukos keliavo po Seimo rinkimų, kai rinkėjai bandė pažinti valdančiuosius. Bet ar tai mus pačius stebina, kad dažnai žmogų vertiname pagal tokius kriterijus, kurie mums patiems įsirėžia į atmintį?
Dažnai apie tokius politikus atsimename ką nors juokingo, kaip kad tuos eilėraštukus, bet nesugebame prisiminti bent vieno jų nuveikto darbo, nors turėtume.
Nestoju ginti K.Mažeikos.
Mano galva, ne tik medžioklė lankais, bet pats medžioklės egzistavimas yra nesusipratimas. Nerandu logikos situacijoje, kai viena ranka gamtą stengiamės išsaugoti ir puoselėti, o kita leidžiame nudaigoti dalį jos, gyvūną, be kurio pati gamta nėra gamta. Dar kartais pasirodo, kad per medžioklę būna šaunama į šerną, o pataikoma į stumbrę. Tuomet panašiau, kad medžiotojui ne prie ginklų parduotuvės, bet pas okulistą eilėje reikia laukti – bet tai jau iškylos detalės.
Ministras nekaltas. Tokia žinutė mums siunčiama. Mums, rinkėjams: ministras nekaltas, kad pasirašė tokį įsakymą, kuris papiktino ne tik visuomenę, bet ir jo partijos vadovą, premjerą. Kilo didelė diskusija. Ir ji nenurimo net kai ministras lyg ir pasiteisino. Nenurimo, kai įsakymas buvo pakeistas. Nenurimo net ir tada, kai, pasirodo, kaltas tapo ne jis, o viceministrė – matyt, ji ir ministerijai vadovauja, suprask.
Aš, kaip rinkėjas, jaučiuosi apgautas. Nors mulkinimas yra savotiška rinkėjo duona, ypač prie šios valdžios, bet aš vėl jaučiuosi kvailinamas daugiau nei įprastai. Jau kuris laikas stengiausi į mūsų valdžią žiūrėti kitokiu žvilgsniu – atsiriboti nuo to, kas buvo, ir žvelgti į tai, kas yra šiuo metu. Bandžiau paskatinti save atsiriboti nuo praeities valdžios sprendimų – viena vertus, dėl to, kad gebėčiau įžvelgti tai, kas išties daroma arba nuveikta mūsų labui; antra vertus, nebekelčiau sau papildomos įtampos, nes po įvairių valdančiųjų sprendimų kildavo vidinis pyktis.
Kuo viskas baigėsi? Niekuo.
Patekome į tą patį akligatvį, kuriame sukiojamės velniai žino kiek metų. Jau esame įpratę prie situacijų, kai visuomenės pasitikėjimą praradę politikai toliau užima įvairias pareigas, o kartais net ir randa kitus asmenis, kurie kalti dėl priimtų vienokių ar kitokių sprendimų, kurie ir įaudrino mus, rinkėjus. Tačiau pats atsakingas turintis būti politikas – pasirodo esąs nekaltas.
Taip nutiko ir dabar su K.Mažeika, kuris sulaukia daug spaudimo iš visuomenės. Bet kas iš to?
Kas kad ministras, kuris turėtų tapti savosios srities pavyzdžiu, yra taršomas dėl priimtų su logika prasilenkiančių sprendimų, bet neįžvelgia savo kaltės? O ar blogai, jei dėl visko, pasirodo, yra kaltas ne jis, o jo pavaduotoja? Gal paklausiu kitaip: kiek reikia turėti politinio įžūlumo elgtis taip, kad saugotum savo kėdę, prisidengdamas kitais?
Kita vertus, ar yra skirtumas, kas šioje situacijoje kaltas, o kas šventas? Mat galėjome įsitikinti, kad mūsų aplinkosaugos vėliavą neša žmogus, kuriam gamta tėra viena iš sferų, galinti nutiesti politinių veiksmų kelią.
Tokia realybė, kad pasaulyje, kuriame neigiama tik kraujo grupė, trūksta teigiamo požiūrio į politinę atsakomybę, vis dar trūksta supratimo ir suvokimo, kad politinis postas tėra įrankis, padedantis kurti mūsų visuomenę, ją ugdyti. Bet jei visko nepavyksta pakreipti tinkama linkme – turi leisti tai daryti tiems, kurie sugebės.
Bet kai neigiama tik kraujo grupė – gyvenimas paprastesnis.
