Pasak antradienį SEB banko paskelbtos apklausos rezultatų, lietuviai per karantiną labiausiai išsiilgo kelionių, galimybių lankyti kultūros renginius, teatrus, pasimatyti su bičiuliais. Kiek mažiau buvo norinčiųjų grįžti pietauti kavinėse, lankytis sporto klubuose ir t.t.
Visiems šiems žmonėms, net ir jums, kad ir kokie būtų jūsų viešieji poreikiai ir norai, jei jų nepaminėjau, teks pažaboti juos bent iki pavasario. Ekspertai kalba, kad iki tuomet kiek laisvesnio gyvenimo tikėtis neturėtume, o ir kitas šaltasis sezonas gali tapti dar viena niūria žiema, mat ir vakcinos iki to meto galime neturėti pakankamai. Jau net nekalbant apie galimas viruso mutacijas, kurios gali iškreipti vakcinos efektyvumą – bet spekuliacijas palikime tiems, kas puikiai moka tai kurti.
Aš pats net nežinau, ko pasiilgau iš būtojo gyvenimo. Jau kone metai, kaip per kasdienybę slenku COVID-19 šešėlyje – iš pradžių kalbos, kad nebegyvensime taip, kaip anksčiau, atrodė tik paistalai, tačiau dabar praeitis atrodo tarsi miražas. Pokalbiai kavinėse, rankų paspaudimai, susibūrimai renginiuose – atrodo neįtikima. Ką jau kalbėti apie paprasčiausią gyvą pokalbį su kito šeimos ūkio atstovu – jau tai yra didi pramoga ir komunikacinė prabanga.
Per Kalėdas gerokai nusivyliau, nes pasirodo, kad ir šis dviejų šeimos ūkių suvokimas yra iškreiptas. Pas šalies prezidentą iš Vokietijos šventiniam laikotarpiui grįžo dukra, o mes tuomet laikėmės ekspertų rekomendacijų, nelankėme namiškių. Buvo teigiančių ir primenančių, kad iš užsienio grįžusiems tautiečiams nedraudžiama lankyti šeimos narių, o ir prezidento atveju sakė, kad kur dėtis merginai, jei tai vieninteliai jos namai. Tik, mano supratimu, kitoje šalyje gyvenantis asmuo ir Lietuvoje gyvenantis asmuo – du atskiri ūkiai, nes jei ne, tai kodėl mano ūkis ir kitame mieste gyvenančių tėvų ūkis yra du atskiri vienetai?
Nebesvarbu, Kalėdos jau praėjo, kas norėjo parodyti savo durnystę ir išmonę, tai parodė bandydami apkvailinti prie savivaldybių ribų budinčius pareigūnus.
Mat juos velniai, tuos antivakserius ir kitus COVID-19 neigėjus.
Su Pinčiuku kartu šokti gali ir šarlatanizmu pradėjęs užsiimti V.Uspaskichas – išspaudžiau kiek įmanoma taktiškesnius žodžius asmeniui, kuris kvailina kitus. Kita vertus, durniaus nereik net ir su žvake ieškoti – pats pasirodo. Taip kad V.Uspaskichu tikintieji ir stebuklingojo gėralo prisipirkę laimingieji to patys nusipelnė.
Jei sąmoningumo trūko anksčiau, niekas jo neįkrės ir dabar.
Ir štai naujausias to pavyzdys – Lietuvos Vyskupų konferencija, kuri antradienį paskelbė, kad į pamaldas bažnyčiose galės grįžti tikintieji. Kaip suprantu, mes turėtume dėkoti Vyskupų konferencijai, kad ši pamaldas nuo gruodžio vidurio bažnyčiose buvo uždraudusi, vėliau šį draudimą pratęsusi ir bent kuriam laikui apsaugojusi žmones nuo papildomų kontaktų bei galimų viruso židinių kūrimo. Bet dabar, pandemijos įkarštyje, tinkamiausias metas grįžti į šventąsias erdves, tiesa? Klausiu ironiškai.
Išties, sunkiausiai paaiškinamas klausimas, kodėl pandemijos akivaizdoje apie tai net kalbame. Ar neturėtų būti savaime suprantama nekviesti žmonių į uždaras patalpas burtis su kitais žmonėmis iš kitų šeimų ūkių? Galų gale, solidarizuotis su šalimi, kurioje viešasis gyvenimas ir taip apribotas norint pažaboti virusą.
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis BNS sakė, kad į pamaldas žmonės kviečiami sugrįžti, nes patys žmonės to labai prašė: „... kadangi vis tiek žmonės labai prašo, labai reikalauja. Manau, kad reikia to dvasinio peno žmonėms, jie labai ištroškę.“
Feisbuke greitai praėjo plisti išganinga Vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus Kęstučio Smilgevičiaus mintis, kurią jis praėjusių metų gruodį išsakė bendraudamas su LRT radiju: „Jau ir pirmas karantinas parodė, kad materialinė bažnyčios ir bet kurių jos struktūrų bet kuriame lygyje situacija gerokai pablogėjo. Be abejo, per visus metus daug mažiau žmonių galėjo ateiti ir dalyvauti pamaldose. Tad tikrai labai labai smarkiai sumažėjo aukų, bet dabar pamaldų nebuvimas dar labiau tą situaciją paaštrina. Tenka susispaust tiek, kiek gali – komunalinės paslaugos, šildymas. Bažnyčios šildymas nėra buto šildymas – tai yra tūkstančiai eurų. Dabar jau nebelabai išėjo šildyti, dažnai tai yra pasirinkimo nebuvimas.“
Dabar lengva smerkti Vyskupų konferenciją ir sakyti, kad visi jų sprendimai yra paprasčiausiai iš išskaičiavimo. Tačiau kodėl jiems taip leidžiama elgtis?
Jei leidžiamos pamaldos, kodėl tuomet neleidžiami renginiai, teatro spektakliai, koncertai? Kodėl negalima lankytis bibliotekose, paskaitose? Kalbu apie visus šiuos dalykus ne nuotoliniu egzistavimu, bet žmogiškojo kvapo apsilankymu su atitinkamu saugumo laikymusi.
Kodėl pandemijos akivaizdoje, kai per dieną matome tūkstančius naujai užsikrėtusių COVID-19, yra lygesnių už kitus? Kaip tokias žinias apie grįžtančias pamaldas sutinka medikai, kurie, pervargę nuo pacientų virtinių, mūsų prašo akimirkai sustoti?
Nesu nusistatęs prieš religiją. Bet klausiu – ar tam, kad taptum lygesniu už visus, pakanka labai trokšti ir norėti, kaip tiems žmonėms, kurie taip troško pamaldų ir susibūrimų?
Jei taip, tuomet ir aš labai noriu:
-
Papietauti kavinėje su šeima
-
Susitikti drauge su bičiuliais bare ir įsivelti į kokią nors diskusiją
-
Nukeliauti į biblioteką ir ten dirbti, nes man patinka bibliotekos atmosfera
Kas toliau?
Pandemija, kad ir kokia ji būtų nedėkinga, tačiau kartu ir duoda mums gerų pamokų. Viena jų – turime galimybę įsitikinti, kiek kaip visuomenė esame brandi ir kiek mumyse yra sąmoningumo. Kol kas esame, matyt, kaip vėjavaikiški paaugliai, kurie neabejotinai tiki, kad visas pasaulis jiems po kojomis. Tačiau tarp savų troškimų negebame atrasti empatijos net ne kitam žmogui, mūsų visuomenei apskritai.
Empatija pati iš savęs yra sudėtinga, mat ją atrasti savyje yra viena, gebėti ją pademonstruoti – antra, o mokėti ja vadovautis daugiau nei kartą – trečia. Apmaudu, kad Bažnyčia, kuri pati iš savęs turėtų spinduliuoti empatija, negeba vertinti aplinkos ir tą pačią empatiją naikina.
Aš suprantu, kad V.Uspaskichas turi verslo interesų, kai kalba apie nuo COVID-19 gydantį vandenį, ir tai nurašau durnystei. Net suprantu ir mūsų prezidentą, kuris apsidangstęs teisinėmis klišėmis sėkmingai laviruoja tarp teisinių formulių, bet taip netenka žmogiškumo kontakto bei pasitikėjimo.
Svarsčiau, kodėl Lietuvos Vyskupų konferencija imasi tokio savo sprendimo. Bet jai turiu tik vieną klausimą, kuris turėtų padėti į tai atsakyti – ar pandemijos įkarštyje esate pasirengę prisiimti atsakomybę už tuos žmones ir jų likimus, kuriuos kviečiate burtis drauge?
Dėl visų šių tekste iškeltų klausimų yra net kiek nejauku, nes jie labai banalūs ir net neturėtų būti užduodami. Bet kodėl visuomet tarp lygių atsiranda lygesnių?
