Solidarumo siekianti ES, kurioje 28 valstybės stengiasi rasti kompromisus įvairiais klausimais, pradedant sankcijomis Rusijai ir baigiant ekologiniais standartais. Natūralu, jog ES narės turi skirtingas tapatybes ir interesus bei kartais ilgai trunkančios derybos įvairiais (ekspertų, diplomatų, politikų) lygiais suderina šalių pozicijas.
Tokia yra ES esmė – susitarti, nes solidarumas yra valiuta, kurios gali prireikti bet kuriai valstybei, ar tai būtų Baltijos šalys ir Lenkija, nerimaujančios dėl Rusijos grėsmės, ar Kroatija, Italija ir kitos valstybės, susiduriančios šiomis dienomis su migraciniais žmonių srautais.
Požiūris į migraciją Vidurio Europos šalyse, ypač Vengrijoje, Čekijoje bei Slovakijoje, kurios pačios pasižymėjo savo žmonių traukimusi nuo socializmo ir dabartine emigracija ES, pastaruoju metu atskleidė empatijos stoką, griežtas ir net žiaurias priemones migrantų atžvilgiu, nacionalistines gaidas bei solidarumo ES nevertinimą.
1987-1991 m. Vidurio Europa, prikaustė pasaulio dėmesį ir de facto sugriovė SSRS. Tai buvo sexy ir tai buvo tada. Dabar Vidurio ir Rytų Europos įvaizdis tampa neigiamu.
Emocingi Slovakijos premjero R.Fico „diktato“, „nesitaikstymo“ ir kiti šūksniai iš Vidurio Europos netruko pasirodyti žiniasklaidos antraštėse po naujausio ES tarybos posėdžio, nors jame buvo sprendžiama dabartiniai, o ne ateities migrantų prieglobsčio ir pagalbos jiems klausimai.
Vidurio (ir Rytų) Europa, kuriai mes priklausėme, kadaise reiškė teigiamus dalykus. 1956 m. Budapešto sukilimas ir 1968 m. Prahos pavasaris prieš sovietus, B.Hrabalo, M.Kunderos, V.Havelo, L.Wałęsos ir kitų kultūrinė, intelektualinė ir politinė rezistencija, Solidarność, dainuojanti bei aksominė revoliucija (ir net skyrybos) rodė laisvės ir demokratijos troškimą regione.
1987-1991 m. Vidurio Europa, prikaustė pasaulio dėmesį ir de facto sugriovė SSRS. Tai buvo sexy ir tai buvo tada. Dabar Vidurio ir Rytų Europos įvaizdis tampa neigiamu. Rytų Europa, nors vienas iš „The Economist“ redaktorių E.Lucasas siūlo atsisakyti to termino kaip nenaudingo, pasislinko už ES rytinių sienų.
Rytų Europa reiškia skurdą, marginalizaciją (Moldova, pasak „Financial Times“, yra priešpaskutinė valstybė pagal turistų skaičių), korupciją, Rusijos poveikį. Su tuo mes asocijuotis netrokštame.
Iš Vidurio Europos pastaruoju metu sklinda nacionalizmo nuotaikos, kurios visai neseniai Lietuvoje buvo priimtinos kai kuriems dešiniesiems mūsų politikams, jiems dirbantiems apžvalgininkams ir netgi politologams, giedojusiems ditirambus V.Orbanui. Šis veikėjas ne tik įtikėjęs „neliberalios demokratijos“ grimasa, bet ir drauge su Čekijos ir Slovakijos politiniais lyderiais ne kartą žvelgė Bembio akimis į V.Putiną ir jo maną bei tiesė pastarajam raudonus kilimus.
Kuriam regionui priklauso Lietuva (ir Baltijos šalys)? Palikim šį klausimą atvirą. Beveik kiekviena valstybė gali turėti regionines tapatybes. Tai gali būti srities, kaip pvz. Suvalkija/Sūduva identitetas ir/ar priklausomybė didesnei valstybių grupei, kaip antai Beniliukso valstybės.
Be to, kiekvienas regionas turi savo įvaizdį ar prekinį ženklą. Skandinavijos šalys asocijuojasi su kokybišku gyvenimu bei geru valstybės vidaus ir užsienio reikalų tvarkymu, Baltijos regionas – su geopolitiniu saugumu bei greita valstybių transformacija nuo sovietinių prie vakarietiškų, o štai Vidurio ir Rytų Europa, panašu, atskleidžia vis daugiau neigiamų aspektų.
Kokio regioninio įvaizdžio nori Lietuva politine prasme? Jis priklauso nuo Lietuvos savivokos bei politikos, kuri tiek migrantų krizės, tiek ES solidarumo atžvilgiu kol kas yra pakankamai pragmatiška, išlaikyta, vis labiau suvokianti europinio, vakarietiško ir netgi humanistinio solidarumo svarbą bei ... „ne iš Vidurio Europos“. Ar norime būti siejami su ja?
Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius
