Ekonomiškai kairieji akcentuos valstybės vaidmenį ekonomikoje, o dešinieji – rinką bei privačią iniciatyvą. Kultūriškai dešinieji pabrėš paternalizmą ir (religinį-hierarchinį) moralizavimą, kairieji – asmens identiteto ir moralinio pasirinkimo vertybes.
Užsienio politikoje, panašu, išlaikome strateginį konsensusą ir diskusijas dėl taktikos. Iki 2004 m. tiek kairieji, tiek dešinieji valstybiškai ir nuosekliai laikė strateginį Euroatlantinės integracijos į ES ir NATO kursą. Po to iškilo Lietuvos, kaip regioninio iniciatyvų centro, idėja, kuri buvo realizuojama Valdo Adamkaus prezidentavimo laikotarpiu stiprinant santykius su Lenkija ir skiriant daug dėmesio demokratizacijai Rytų Europoje ir Rusijos stabdymui. Lietuva net buvo vadinama Šaltojo karo kovotoja.
Esame tarptautinėse ir regioninėse organizacijose, remiamės tarptautine teise – turime gerą platformą savo aktyvumui. Jei norime būti gerai vertinami kitų, turime būti prisidedantys ten, kur mūsų nėra.
Dalios Grybauskaitės kadencijų metu atsirado skandinaviškas dėmuo, nuosaikumas santykiuose su Lenkija ir ES vaidmens iškėlimas.
Dabar trys „banginiai“, ant kurių laikosi Lietuvos saugumo ir užsienio politika, yra:
1. Aktyvi Rytų kaimynystės politika, prisidedanti prie europeizacijos už mūsų rytinių sienų, idant būtų galima atsverti ar sumažinti imperialistinę-korupcinę-kleptokratinę Kremliaus įtaką;
2. Lietuvos įsitvirtinimas NATO ir ES branduolyje, siekiant priėjimo prie naujausių iniciatyvų, informacijos ir bendrų sprendimų priėmimo;
3. Energetinis saugumas, siekiantis visų pirma atsispirti Rusijos ir jos satelitų manipuliavimui energijos tiekimo šaltiniais.
Nemažai šių ir smulkesnių nuostatų sugulė į dar 2014 m. prezidentūroje pasirašytą politinių partijų susitarimą dėl 2014–2020 m. užsienio ir saugumo politikos (beje, prie jo neprisidėjo nominaliai parlamente buvusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga).
Gyvenimas, visgi, diktuoja naujus iššūkius. Rinkimai į Bundestagą Vokietijoje, Prancūzijos prezidento E.Macrono vizija Europai, pasaulyje ryškėjantis Rusijos kariavimas prieš Vakarus informaciniame lauke (ir „Zapad“ bei visų pastarųjų Rusijos (ir Baltarusijos) puolamosiose pratybose) reikalauja pildyti užsienio ir saugumo priemonių arsenalą, atsižvelgiant į naujas galimybes ir senas bei besiplečiančias grėsmes.
Kaip esu rašęs, maža valstybė gali „išaugti“, jei ją pripažins kiti tarptautinės politikos veikėjai, prisidedant ne tik prie nacionalinių interesų, bet ir prie visiems rūpimų problemų sprendimo, e.g. tarptautinės taikos, saugumo ir regioninio stabilumo. Netgi anksčiau įvardytose trijose srityse Lietuva gali bandyti daryti daugiau ir gal net geriau. Rytų kaimynystės srityje reikia telkti resursus tose šalyse, kurios suinteresuotos judėti europietiškos politinės kultūros linkme. Ambasadų stiprinimas Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje, Rytų partnerystės draugų rato ES plėtimas yra pirmi žingsniai.
Lietuva čia turi gerą įdirbį ir įvaizdį po 2013 m. pirmininkavimo ES Taryboje. Pirma turime savo namuose pasiekti rezultatus prioritetinėse srityse, o vėliau juos internacionalizuoti kaip gerą patirtį ir pasiūlymus.
Integracijos ES ir NATO srityse reikia remti ES vieningumo ir netgi federalizmo elementus. Taip galima prisidėti ir paremti ES lokomotyvo (Prancūzijos-Vokietijos) kryptį, o ne stovėti nuošalyje, ar, gink Dieve, neracionaliai šokti į akis ES galingiesiems, kaip tai daro Lenkija, Vengrija ar kitos Vidurio Europos valstybės.
Tikrai dera skirti daugiau nei 2 procentus BVP krašto apsaugai. Ne dėl to, kad nuramintume Amerikos prezidentą D.Trumpą, bet dėl to, kad patenkintume svarbius gynybos poreikius ir padarytume daugiau, nei iš mūsų tikisi. Užsienio partneriai tai vertina.
Reikia deklaruoti supratimą ir realią paramą Pietų Europos valstybėms. Jų problemos, susijusios su nelegalia migracija ir terorizmu, yra ir mūsų problemos. Ne dėl to, kad mes paremsim juos, kad jie paremtų mus, o dėl to, kad ES yra saugumo bendruomenė ir mums reikia patiems pateikti pasiūlymus padėti ES partneriams, kur jiems svarbu. Energetinio saugumo problemą iš dalies išsprendėme. Turime SGD terminalą, veikia elektros jungtys su Švedija ir Lenkija. Astravo atominės statybos Baltarusijoje yra grėsmė, kurią galime bandyti neutralizuoti su ES partnerių pastangomis.
Mums, kaip mažai valstybei, realus indėlis į tarptautinius reikalus padidins mūsų statusą ir reputaciją. Esame tarptautinėse ir regioninėse organizacijose, remiamės tarptautine teise – turime gerą platformą savo aktyvumui. Jei norime būti gerai vertinami kitų, turime būti prisidedantys ten, kur mūsų nėra.
Lietuvai kol kas sunku būti kaip skandinavams ir sėkmingai tarpininkauti tarptautiniuose konfliktuose, nes nei diplomatiniai resursai, nei mūsų valstybės reputacija šioje srityje dar nėra išvystyti, tačiau moralinės dimensijos stiprinimas ne tik Rytų kaimynystėje sustiprintų Lietuvos statusą.
Turime Sąjūdžio laikų ir Baltijos kelio vertybių savimonę, gerąjį valstybės pasikeitimą per 27 metus ir mažųjų supratimą apie teisingumą. Neturime visą laiką būti ežiais, atstatę spyglius į rytų pusę. Galime ir nunešti mažų gėrybių tiems, kam jų reikia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mindaugas Jurkynas: Mažos valstybės statusas ir reputacija
Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius
