LVŽS tęsia medaus mėnesį su rinkėjais ir būsimais partijos nariais, laikydamiesi apkasuose prieš (liberalią) žiniasklaidą ir apžvalgininkus. Partijos populiarumas auga: gruodį vykusioje apklausoje už „valstiečius“ ketino balsuoti kone 31 proc. apklaustųjų, tai yra kone 4 proc. daugiau nei lapkritį. Nuo balsuojančiųjų šis skaičius būtų dar didesnis.
Pastarąjį karta partija su tokiais reitingais buvo dabar politikos paraštėse esantys „darbiečiai“ 2004 m. Nenustebčiau, jei LVŽS partijų skyriai sulauktų vis daugiau pareiškimų tapti šios partijos nariais, ypač mažesniuose miestuose, kaimiškose vietose... bei iš kitų partijų – laimėjimo inercija traukia oportunistus.
Pasitikėjimo kreditas, suteiktas partijai per neseniai vykusius rinkimus, toli gražu neišnaudotas, nepaisant pasipiktinimo žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose „valstiečių“ konservatyviu noru reguliuoti šeimos reprodukciją, civilinio kodekso pataisomis, galimai ribojančiomis žodžio laisvę, tautinio kostiumo idėja, alkoholio įsigijimo varžymais, PVM lengvatos šildymui naikinimu, papildomu draudimo apmokestinimu ir pan. Ši kritika nenusmukdė LVŽS reitingo, o demokratinis rinkimų metu suteiktas mandatas valdančiajai koalicijai leidžia įgyvendinti bet kokią politiką, kuri neprieštarauja Konstitucijai bei tarptautiniams įsipareigojimams.
LVŽS, būdama dabar ant bangos, gali gerai išnaudoti šią rinkiminę paklausą pabrėždama politikoje ir nacionalines, ir socialdemokratines idėjas bei tapdama tautiniais socdemais (sakyti „nacionalsocialistais“ neleidžia istorija).
Pagrindinės spręstinos problemos Lietuvoje, tarp daugelio, yra socialinė atskirtis, demografiniai iššūkiai (senėjanti visuomenė, emigracija, mažas gimstamumas), geopolitinė rytų kaimynystė ir politinės korupcijos apraiškos.
„Valstiečiai“, orientuodamiesi į socialinių įtampų mažinimą ir radę būdų efektyviai spręsti viešojo sektoriaus (socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos, švietimo bei mokslo ir kultūros) problemas ypač provincijoje ir nemažinant Lietuvos konkurencingumo, investicinio patrauklumo gali pervilioti rinkėjus iš socialdemokratų.
Jų kairiosios politikos per pastaruosius ketverius metus galėjo būti daugiau, o nuomonių apklausos vis drąsiau skambina LSDP įspėjimo varpais. Kaip rodo tyrimai, LVŽS paramos balsai byrėjo iš Darbo, „Tvarkos ir teisingumo“, Socialdemokratų partijų bei antielitinių nuotaikų – globėjiškos bei socialiai teisingos valstybės ilgesys nėra išgaravęs.
Kita vertus, Kremliaus agresyvios politikos ir ES iššūkių (imigracija, „Brexit“, nacionalistinių nuotaikų ryškėjimas) fone „valstiečiai“ gali ramiai vilioti konservatorių-krikdemų, „Tvarkos ir teisingumo“ elektoratą tarpukario istoriografinio tautiškumo, „Lietuvos apsupties“ ir tam tikro reveranso Bažnyčiai moraliai konservatyvių vertybių linkme.
Politikos mokslininkai akcentuoja, jog dauguma rinkėjų Lietuvoje moraliai yra į dešinę nuo centro (šiek tiek konservatyvių), o ekonomiškai – į kairę (didesnio valstybės vaidmens ekonomikoje norinčių) pažiūrų. Jei ši vertybinė rinkėjų sankloda išliks, tai LVŽS, būdama dabar ant bangos, gali gerai išnaudoti šią rinkiminę paklausą pabrėždama politikoje ir nacionalines, ir socialdemokratines idėjas bei tapdama tautiniais socdemais (sakyti „nacionalsocialistais“ neleidžia istorija).
Kiekviena partija turi savo iššūkius. LŽVS gali iškilti lyderystės problema. Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio tandemas neatrodo toks tvirtas. Kiekvienas iš jų gali turėti didesnes politines ambicijas, o p. Skvernelis puikiai žino, kad dėka jo, vieno populiariausių prieš rinkimus politikų, „valstiečiai“ pasiekė didžiausias aukštumas nei bet kuri partija po 2000 m.
LVŽS frakcija Seime yra gana marga. Joje yra arti pusės nepartinių, liberalų, konservatorių, krikdemų, perbėgėlių ir net radikalų. Frakcijos vadovo R.Karbauskio noras suvaldyti šią įvairiaspalvę minią gali pareikalauti didelių lyderystės (ir užkulisinių) sugebėjimų. Prezidentės, kaip politinės apvaizdos akies, vaidmuo išlieka svarbus ir LVŽS nenoras su ja pyktis ar konkuruoti dabar yra matomas, bet neaišku, ar ateityje Seimo ir ne mažiau ambicingos ir norinčios valdyti Prezidentės nuostatos nesusikirs.
Tų „jei“ visgi šiandien yra per daug, o rinkėjų meilė bet kuriai populiariai partijai eina koja kojon su lūkesčiais.
Kitų partijų iššūkiai dabar atrodo nerimti. Nuomonių apklausos joms nepalankios. TS-LKD užsiėmę vidinėmis rietenomis dėl lyderystės, kaltųjų dėl prastesnių rinkimų rezultatų paieška bei ideologinio aiškinimosi, ar jie labiau britiškai-vokiška konservatyvi Tėvynės Sąjunga, ar lenkiškai-vengriški Lietuvos krikščionys demokratai.
LSDP, atrodo, tyliai tirpsta (nebent iš mažulytės valdžios nei malonumo) didžiojo koalicijos brolio glėbyje – nei jie garsiai kritikuoja tautines LVŽS idėjas, nei prieštarauja socialdemokratinėms užmačioms, kurių patys nedrįso (nenorėjo?) įgyvendinti. Galvolaužis dėl lyderystės ir jau viešas santykių aiškinimasis dėl partijos rinkiminio fiasko prisideda prie socdemų reitingų smukimo. Liberalai vis dar gaivaliojasi po E. Masiulio ir G.Steponavičiaus vizitų į teisėsaugos institucijas, o „Tvarka ir teisingumas“ tiesiog būna, ko gero, tik sau.
„Valstiečių“ formuojama politika ir pozicijos yra bei bus pagrįstai kritikuojama tiek iš kairės, tiek iš dešinės (ypač nacionalistinių ir socialistinių postulatų nemėgstantiems liberalams), nes nėra idealios ideologijos ar politikos.
Jei LVŽS sugebės išvengti partijos aižėjimo, nenusisuks nuo partijų 2014 m. susitarimo dėl saugumo ir užsienio politikos, nepanirs į korupcijos, savųjų protegavimo ir skandalų liūną bei pateiks svarbiausių viešojo sektoriaus problemų sprendimus, tai bus jų ne tik politinis šansas, bet visas šansonas. Tų „jei visgi šiandien yra per daug, o rinkėjų meilė bet kuriai populiariai partijai eina koja kojon su lūkesčiais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Sauliaus Skvernelio ir Ramūno Karbauskio nuomonių išsiskyrimas – tik pradžia
Dr. Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius
