Gal ir gerai, kad negalime kiekvienas savo nuožiūra persodinti medžių ar perkelti kalnų, kai to užsigeidžiame. Bet ir ne apie super galias Jėzus kalba mokiniams, prašantiems sustiprinti jų tikėjimą. Ne apie ypatingus išugdytus psichinius ar dvasinius įgūdžius Jis prabyla. Ir ne apie saviįtaigą. Bet apie žmogaus protu neįsivaizduojamą galią ir dovanotą jėgą, patirtį bei visiškai naują, žmogui nebūdingą būseną.
Nors mokiniai daugeliu atvejų ne kažką suprato apie Jėzaus misiją ir Jo žodžius, bet šįkart jų klausimas ir prašymas buvo laiku ir į temą. Turėtume tik džiaugtis, kad jie to paklausė, ir dėkoti Dievui, kad Jėzaus atsakymas per evangelistą pasiekė mus. Jis ir skirtas mums – tikintiesiems. Netikintys nenori ir neprašo nei silpno, nei stipraus tikėjimo. Tai ne jų tema.
Bet ši tema yra mūsų. Ir prašymas mūsų – tikinčiųjų. Tai nėra nutolusi tikrovė arba su mumis nesusiję dalykai. Tikėjimas, kaip žinojimas (kuriam prilygsta, o neretai viršija), reiškiasi kasdienybėje, sprendimuose, nuostatose ir visame kame. Tikėjimas – krikštyto žmogaus kasdienis išgyvenimas: mirties ir prisikėlimo, kančios, pralaimėjimo, kryžiaus ir kartu pergalės.
Mums, krikščionims tikėjimas yra ne kas kita, kaip pasikliovimas Dievo meile, parodyta Kristuje, ir kasdienis atsitiesimas naujam gyvenimui Dieve. Tūkstančiai buvusių ir esamų pavyzdžių liudija tikėjimo galią ir neįveikiamumą.
Visų laikų krikščionims ateina išbandymo valandos, kokios jau vėliau ištiko ir Jėzaus mokinius, mirusius kankinių mirtimi. Tokios lemtingos akimirkos ištinka ir šių dienų krikščionis Sirijoje, Egipte, Palestinoje ir daugelyje kitų vietų. Tomis akimirkomis tereikia išsižadėti Kristaus, išsižadėti Dievo – ir toks pasirinkimas gal sustabdytų peiliu ginkluotą žudiko ranką. Gal pridėtų kelis, keliolika ar net kelias dešimtis gyvenimo metų šioje žemėje.
Meilė, nugalinti pasaulį, atlaiko viską. Tikėjimas – atnaujinto, išgelbėto žmogaus būtis – viską atlaiko, visa pakelia.
Bet žmonės verčiau miršta, nei išsižada; veržiau kenčia, nei atsisako Kristaus. Pasaulis to nesupras, bet tikintiesiems tai suprantama. Meilė, nugalinti pasaulį, atlaiko viską. Tikėjimas – atnaujinto, išgelbėto žmogaus būtis – viską atlaiko, visa pakelia.
Turbūt daugelis žinome, ko norėtume gyvenime. Įsivaizduojame, kas mus galėtų padaryti laimingus. Būdami bėdoje trokštame, kad greičiau praeitų nelaimė, liga, grėsmė.
Tačiau neretai pamirštame svarbiausią dalyką – paprašyti, kad Viešpats dovanotų tvirtą tikėjimą. Tokį tvirtą, kad džiaugsme ir varge, pakilime ir nuopuolyje regėtume Jo kryžių ir Jo veidą; kad Dievo vaikų laisvės niekuomet į nieką neiškeistume. Taip pat ir išganymu, Jo žodžiu, Jo meile nesuabejotume ir nepaniekintume.
Kalnus perkelti, medį persodinti galima ir be didelių dvasinių pastangų bei jėgų. Tačiau visur ir visuomet pasirinkti Kristų ir net mirtyje Jį paliudyti – tai stebuklas ir begalinė malonė.
Atsivėrus sovietmečio archyvams, istorikai atrado daug svarbios ir įdomios medžiagos apie liuteronų bažnyčios persekiojimus, bandymus ją sunaikinti ir milžiniškas įvairių LSSR institucijų pastangas su liuteronų „religininkais“ pabaigti kartą ir visiems laikams. Ir tik dabar mums plačiau atsiskleidžia ir nušvinta to laikotarpio paveikslas.
Matome, kad dėl kiekvienos išlikusios bažnyčios, dėl pamaldų laikymo, dėl vaikų mokymo ir kitų dalykų kovojo ištvermingi ir pasišventę vyrai bei moterys. Kai daugelis abejojo, kai dalis visiškai pagrįstai bijojo, toje tamsoje radosi žmonės, kuriems tikėjimas, Kristus, Jo žodis buvo svarbiau už karjerą, viešą pripažinimą, laisvę ir gyvybę.
Jie savo veiksmais paliudijo, kad net milžiniška, gerai organizuota blogio ir naikinimo mašina prieš tikėjimą yra bejėgė. Ir tai daugiau nei kalnai, daugiau nei persodinti medžiai.
Linkiu sau ir Tau, kad prisimintume prašyti Viešpaties dovanoti, kurti, atnaujinti ir stiprinti mūsų tikėjimą, kad galėtume Juo sekti įvairiuose išbandymuose ir pasikliauti tiek kryžiuje, tiek prisikėlime.
