Jėzaus patirtis dykumoje, kai Jis buvo keturiadešimt dienų gundomas, yra aktuali ir visai Jo Bažnyčiai bei kiekvienam krikščioniui. Dykumos patirtis yra artima kiekvienam, sekančiam Kristumi ir trokštančiam, kad tikėjimas būtų vaisingas, o pats Viešpats kasdien lydėtų savo malone.
Kuo ypatinga toji mūsų dvasinė dykuma? Jokūbas atsako – gundymais. O kokia gi visų pagundų viršūnė? Atsakomybę už gundymus ir suklupimus deleguoti Dievui. „Juk Jis visagalis, o aš silpnas žmogus...“ Ir dar – didžiulė dykumos pagunda yra įtikėjimas, kad čia esu vienas ir vienišas su savo vargu, kova, įtampomis.
Tad kalbėdamas apie išmėginimus, Jokūbas piešia pakankamai realistinį paveikslą, ko mums derėtų laukti ir kaip atsilaikyti. Jis nekalba apie tai, kad ateis laikas, kada krikščionys bus užsigrūdinę, tvirto charakterio ir niekuomet nebenusidės. Arba kad išmėginimus pasitiks ramiai, o pagundoms atsispirs nė nemirktelėję.
Pasitaiko ir krikščionių, kurie yra visiškai įsitikinę, kad jų jokia pagunda nepalies, o jei taip ir nutiks, tai bus kaip mat įveikta. Todėl nemažai mūsų brolių ir seserų mieliau skaičiuoja kitų nuodėmes, svarsto apie kitų žmonių nusižengimų ar suklupimų rimtumą.
Pasitaiko ir krikščionių, kurie yra visiškai įsitikinę, kad jų jokia pagunda nepalies, o jei taip ir nutiks, tai bus kaip mat įveikta. Todėl nemažai mūsų brolių ir seserų mieliau skaičiuoja kitų nuodėmes, svarsto apie kitų žmonių nusižengimų ar suklupimų rimtumą.
Tačiau Jokūbas nekalba apie žmones, kurie nepatyrė išmėginimo.
Jis prabyla apie tuos, kurie išmėginimą atlaikė. O išmėginimas ir atlaikymas kiekvienam žmogui labai individualus dalykas, nors bendrai mes visi panašūs. Tačiau piktoji dvasia ieško individualaus priėjimo prie kiekvieno. Ir kai vienam išbandymas gali pasirodyti lengvas, kitam toks pats išmėginimas – pražūtingas.
Nė vienas krikščionis nenugyvena gyvenimo be išmėginimų, be gundymų, be kovos. Amžina tiesa yra ta, kad kuo rimčiau mes nusiteikiame gyventi Dievo Artumoje, kuo uoliau ryžtamės vykdyti Dievo įsakymus, tuo didesnius išmėginimus turėsime nugalėti ir tuo gilesnė bei atšiauresnė dykuma mūsų laukia. Jei manome, kad to galima išvengti – klystame.
Jėzų Dvasia nuvedė į dykumą, kur Jis buvo velnio gundomas. O juk mes priklausome tam pačiam Kristui, esame tos pačios Dvasios ir turime tą patį sielų priešą.
Taigi šį pirmą Gavėnios sekmadienį prisiminkime, kad dykuma, sielos ar kūno skausmas dėl išmėginimų yra neišvengiami. Ir kad kuo arčiau Kristaus norėsime būti, tuo didesnes piktojo atakas patirsime. Tačiau neapsigaukime ir negalvokime, kad esame vieni arba kad Dievas nori mus parklupdyti.
Mus mėgina parklupdyti, nuleisti rankas ir dvasiškai kapituliuoti tik velnias, pasaulis ir mūsų kūnas. Tačiau pats Viešpats su visa kareivija yra su mumis ir už mus. Todėl, be išmėginimų, dvasios dykuma yra toji vieta, kur mes kaip niekad aiškiai girdime Dievo žodį, su meile ir džiaugsmu juo atsigaiviname kaip tyro šaltinio vandeniu.
Dykumoje, sielos ir pasaulio tiukšmams bei blizgesiui nustojus mus blaškyti, mes džiaugsmingai priimame Jį, ateinantį Kūnu ir Krauju mūsų maitinti, atgaivinti ir drauge su mumis keliauti.
