Mieli broliai ir seserys, Drauge su pasaulio krikščionija švenčiame Jėzaus Kristaus Gimimo šventę. Mintimis sugrįžtame į Betliejų, prisimename Mariją, Juozapą, piemenis, angelų chorus, išminčius, Erodą. Taip pat prisimename savo Kūčias ir Kalėdas, kokios jos buvo vaikystėje, su kuo jas šventėme gyvenimo kelyje. Vėl su padėka atsigręžiame į tuos, su kuriais apsikeičiame sveikinimais ir dovanomis bei prisimename mums brangius žmones, prieš daugelį metų ar visai neseniai pašauktus į Amžinybę.
Tačiau Dievo Žodis, giesmės, maldos mus veda prie prakartėlės, prie ėdžių, kuriose paguldytas pasaulio Gelbėtojas. Ir tikėjimo sentėviai, ir mūsų gyvieji bei iškeliavusieji artimieji šiandien žvelgiame į Kūdikį – visų gyvųjų ir mirusiųjų viltį. Ypač viltį tų, kuriems pasaulis neteikia jokios vilties, kuriems visa žmonijos išmintis negali suteikti jokio tvirto pagrindo nei atsakymų į pačius svarbiausius gyvenimo klausimus.
Žmogaus Sūnaus – Kūdikio – trapumas ir ne pati pagarbiausia gimimo vieta – tvartelis – slepia pačią giliausią Dievo mintį, kurios neįskaitė puotaujantys prabangiuose rūmuose, paskendę gyvenimo rūpesčiuose ir malonumuose.
Jis pasirinko tamsią naktį ir atokią vietą, kad būtų atpažįstamas visų, be išimties. Ir tapo mūsų visų tarnu, kad neštų mūsų nuodėmę, kad išgelbėtų mus nuo pražūties ir suteiktų tikrą ramybę ir džiaugsmą. Jo nesaugojo ginkluota apsauga ar storos tvirtovių sienos, pro kurių vartus tegalėtų įžengti kilmingieji.
Pas Jį gali ateiti visi – turtingi, vargšai, linksmieji ir prislėgti bei visko netekę, tie, kuriuos pasaulis liaupsina, bei tie, kuriuos laiko nieku ir net nemato jų gyvenimo.
Pas Jį gali ateiti visi – turtingi, vargšai, linksmieji ir prislėgti bei visko netekę, tie, kuriuos pasaulis liaupsina, bei tie, kuriuos laiko nieku ir net nemato jų gyvenimo.
Kalėdos ir yra tas priminimas, kad mes laukiami ir kad mūsų Gelbėtojas jau čia, su mumis. Dievas ir Žmogus, Viešpats ir Tarnas. Jis nori, kad tavo gyvenime tamsa virstų šviesybe, o skausmai, liūdesys ir baimės – džiaugsmu bei ramybe. Jis atėjo išgydyti bei nuvalyti tavo gyvenimo, atvesti tave pas Tėvą.
Gali kilti klausimas: o kaip pas Viešpatį ateiti, ką daryti? Piemenys paliko bandas, išminčiai paliko savo tikėtinai prabangų gyvenimą ir leidosi į rizikingą kelionę. Ir vargšai paprastieji, ir turtingi išmintingieji paliko tai, kas iki šiol jų gyvenimuose buvo svarbiausia ir skubėjo pasveikinti Jėzų.
Linkiu, kad ir mes, palikę savo kasdienybę, įpročius, baimes, skubėtume pagarbinti Jį ir Jam patikėtume savo bei Bažnyčios gyvenimą. Leiskime savo širdims su pasitikėjimu ilsėtis Jo Žodyje ir semtis jėgų bei tikrosios išminties. Nuolankiomis širdimis priimkime Jo kūną bei kraują Sakramente ir melskime, kad Jis kasdien naujai užgimtų mūsų gyvenimuose. Jis atėjo ne sunaikinti, bet išgelbėti, nes Jis mus pirmas pamilo. Palaimintos Kristaus gimimo šventės!
Jūsų brolis Kristuje,
Vyskupas Mindaugas Sabutis
Kalėdos, 2014 m.
