Jūs sakote: ‘Viešpaties kelias neteisus!’ Gerai įsiklausykite, Izraelio namai: ‘Nejau mano kelias neteisus? Argi ne jūsų keliai neteisūs?’ Kai teisus žmogus nusigręžia nuo teisumo ir elgiasi neteisingai, jis dėl to mirs. Jis mirs dėl savo neteisingumo. O kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo ir daro, kas teisinga ir teisu, jis išgelbės savo gyvybę. Dėl to, kad susiprato ir nusigręžė nuo visų nusikaltimų, kuriuos buvo padaręs, jis tikrai bus gyvas ir nemirs. T
ačiau Izraelio namai sako: ‘Viešpaties kelias neteisus!’ Argi nėra mano keliai teisūs, Izraelio namai? Argi ne jūsų keliai neteisūs?
Todėl aš teisiu jus kiekvieną pagal jo kelią, Izraelio namai, – tai Viešpaties DIEVO žodis. – Grįžkite ir gręžkitės nuo savo nusikaltimų; tenebūna jums daugiau progų parpulti. Meskite šalin visus nusikaltimus, kuriais nusikaltote, kurkite sau naują širdį ir naują dvasią. Kodėl gi norite mirti, Izraelio namai? Aš netrokštu nė vieno mirties, – tai Viešpaties DIEVO žodis. – Grįžkite ir būkite gyvi!“ (Ez 18,1-4.25-32).
Babilono tremtyje žydai savęs klausė: už ką, dėl ko tokia nelaimė ištiko? Kas kaltas, kad viskas turėjo prapulti – ir susikurtas gyvenimas, ir šventasis miestas, ir šventykla?
Ezechielis buvo Jeruzalės sunaikinimo ir tautos tremties liudininkas bei dalyvis. Babilono tremtyje žydai savęs klausė: už ką, dėl ko tokia nelaimė ištiko? Kas kaltas, kad viskas turėjo prapulti – ir susikurtas gyvenimas, ir šventasis miestas, ir šventykla?
Turime pripažinti, kad esame greiti, kai reikia surasti kaltus dėl įvairiausių gyvenimo nesėkmių.
Visais laikais ir visose vietose žmonės dėl nelaimių kaltina valdžią – prezidentus, karalius, deputatus. Arba tam tikrą visuomenės sluoksnį – pvz., turtuolius. Arba tautybę – pvz., žydus.
Ir kuo arčiau mūsų kasdienybės ir buities, tuo kenkretesni nelaimių kaltininkai – tėvai, vaikai, uošviai, sutuoktiniai, darbdaviai, kaimynai. Kiekvienas pats galėtume sudaryti sąrašą kaltininkų, dėl kurių negyvename taip, kaip norėtume gyventi. Na, ir visur bei visada ir dėl visko galima apkaltinti „likimą“ ar Dievą.
Taip pat didelis iššūkis – pripažinti kolektyvinę kaltę ir ypač savo indėlį toje kaltėje. Reta tauta ar visuomenė pajėgia tai apmąstyti ir padaryti išvadas. Dažniausiai tai baigiasi dar kaltesnių paieškomis.
Izraelitai suprato savo kaltę. Per pranašus jiems Dievas aiškino, kodėl ir už ką juos ištiko bausmė. Tačiau buvo likęs neatsakytas klausimas: kur mano, kaip asmens, vieta šioje istorijoje? Ezechielis cituoja savo laikų patarlę: „Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys“. Ji puikiai atspindi nuotaiką, kuria gyveno žmonės, kuri ir mums nesvetima. Juk kaip paprasta kaltę ir atsakomybę deleguoti kitiems.
Tačiau Dievas labai griežtai ir aiškiai pasako, kad Jo akivaizdoje neįmanoma kaltinti kitų. Jis gerbia asmenį, Jis myli žmogų ir tikisi, kad žmogus tinkamai ateis Jo akivaizdon. Jis nenori mirties, bet nori, kad žmogus gyventų.
Atsidūrę gyvenimo kryžkelėse ar net griuvėsiuose, nebeturime galimybės sakyti, kad dėl to kalti kiti.
Taigi mes, atsidūrę gyvenimo kryžkelėse ar net griuvėsiuose, nebeturime galimybės sakyti, kad dėl to kalti kiti.
Pirmiausia privalome apmąstyti: kur Dievas, Jo Žodis buvo mūsų gyvenime iki šiol? Kiek vadovavomės savo ar kitų nuovoka, o kiek – Dievo valia? Ar pagalbos ir vedimo ieškojome maldoje, ar tik įvairiausių ekspertų nuomonėse?
Tas pats ir su nuodėme. Dievas ragina gręžtis nuo pikta ir pasikliauti Juo, kad Jis mus pagydytų. Ir mes negalime sakyti, kad Dievas arba koks žmogus kaltas dėl mūsų netinkamų žodžių, minčių bei darbų. Kiekvienas esame atsakingi už savo gyvenimą.
Dievas nėra naivus. Jis mus pažįsta geriau nei mes patys. Jis žino ir mūsų vargą bei visas vidines kovas. Ir Jis visuomet yra šalia, trokšdamas mums padėti.
Todėl kaskart, kai Dievą rikiuojame vienoje eilėje su žmonėmis, daiktais ar dar kuo nors – įžeidžiame Dievą. Nes Jis mane ir tave pažįsta ir myli asmeniškai. Jo akivaizdoje mes nesame tik statistinis vienetas ar beveidės minios dalis.
Kai mirdamas ant kryžiaus Kristus sušuko „Atlikta!“, tame žodyje tilpo ir tavo gyvenimas, kančios ir išbandymai. Jame buvo sudėta visa Viešpaties meilė tau.
Išgirskime Jo kvietimą atsigręžti, kad liktume gyvi. Atsiverkime Jo žodžiui ir su meile priimkime Sakramentus, kuriais Dievas gydo ir veda į gyvenimą. Kai suvokiame savo atsakomybę už gyvenimą, atsiveriame dieviškam veikimui, kuris atleidžia, gydo bei veda.
