Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs.
Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir stichijos sutirps iš karščio! Pagal Jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas. (2 Pt 3,3-13)
Šiandien Liuteronų bažnyčioje švenčiamas Amžinybės sekmadienis. Baigdami dar vienus liturginius metus, prisimename visus į amžius pašauktus artimuosius.
Su vienais atsisveikinome šiais metais, kitus išlydėjome prieš daugelį dešimtmečių. Tačiau meilės ryšys, kaip ir visi tikri dalykai, nepavaldus laikui ir, kad ir seniai būtume išlydėję savuosius, meilė niekur nedingo.
Su vienais atsisveikinome šiais metais, kitus išlydėjome prieš daugelį dešimtmečių. Tačiau meilės ryšys, kaip ir visi tikri dalykai, nepavaldus laikui ir, kad ir seniai būtume išlydėję savuosius, meilė niekur nedingo. Todėl ir dėkojame Dievui už gimines ir artimuosius, kuriuos Jis mums buvo dovanojęs ir kurie išmokė mus pažinti didijį trejetą – tikėjimą, viltį ir meilę.
Šiandien apmąstome ir savo amžinybę, kuri laukia mūsų bei naujo dangaus ir naujos žemės. Gyvename viltimi, jog atėjus Dievo nustatytam laikui susitiksime su Viešpačiu ir savo užmigusiaisiais, su kuriais liūdėdami atsisveikinome.
Palyginti su ankstyvąja Bažnyčia, krikščionio gyvenamoji aplinka nedaug tepakito. Jau prieš du tūkstančius metų Petras rašė apie šaipūnus, kurie juoksis iš mūsų tikėjimo ir vilties.
Kaip tuomet, taip ir dabar žmonės klausia: „Kur jūsų Kristus? Ko Jis neateina?“ Juk nėra prasmės pasikliauti ir pasitikėti tuo, ko nematai arba kas neįvyksta čia ir dabar. Atrodo, kad pergalę ima pasaulis su savo tvarka ir savais tikėjimais: žmogumi, protu, taika, gera valia, mokslu, turtu ir pan. Tuo kliovėsi visų laikų žmonės ir galvojo, kad tuoj sukurs tvarką, kur bus gera gyventi be jokių tikėjimų.
Vien XX amžiuje kažkas kūrė komunizmą, kažkas – tūkstantmetę karalystę, tikėdami, kad dabar tikrai pavyks žmogui pačiam be Dievo viską pasiekti, tik prieš tai nužudant visus nepritariančius ar nepatinkančius. Visa tai žlugo.
Šiandien panašiai. Kai kur vardan geresnio gyvenimo kai kas lenktiniais peiliukais pjausto krikščionių galvas, kitur vakarykščiai bažnyčių griovėjai Dievo vardu eina žudyti kaimynų, dar kitur Tikėjimo išpažinimą, priesaiką Valstybei ar kokybišką darbą pakeitė intymaus gyvenimo viešinimas kaip kokybės ženklas ir naujasis išpažinimas, kad pasaulis priklauso tam žmogui ir žmogus – tam pasauliui.
Neretai krikščionys yra kaltinami dėl pesimistinės nuotaikos ir apokalipinių lūkesčių. Iš tikro viskas yra atvirkščiai.
Neretai krikščionys yra kaltinami dėl pesimistinės nuotaikos ir apokalipinių lūkesčių. Iš tikro viskas yra atvirkščiai.
Mes, krikščionys, nebijome, o kaip tik laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kur gyvuos teisumas, kur nei pasaulio, nei mūsų pačių nebekamuos nuodėmė, bet visi būsime apdengti Kristaus teisumu. Todėl tai, kas yra pabaiga šiame pasaulyje, mums yra pradžių pradžia.
Pasaulis tokio matymo neturi. Todėl ne mes, bet pasaulis gyvena neviltyje ir būtent pasaulis gąsdinasi save baisiausiomis vizijomis ir prognozėmis – kometomis, tvanais, virusais, ateiviais ir begale kitų dalykų. Nėra nė dienos, kad neišgirstume kažko panašaus.
O mes pasikliaujame Viešpačiu ir, nors jau trokšdami būsti su Juo, su padėka priimame kiekvieną gyvenimo dieną, kuri mums skirta. Kiekviena diena yra Dievo kantrumo dovana, kad atsiverstume ir šventėtume, kad savo mintis, žodžius ir darbus palenktume ir leistumės apšviečiami bei nuvalomi Dievo Žodžiu, kad tą dieną priimtume su džiaugsmu.
