Kiek reikia turto, kad būtume laimingi? Kiek reikia gėrybių, kad galėtume pasakyti: Gana? Kiek ir ko reikia, kad galėtume gėrybėmis pasidžiaugti? „Auksinėje antilopėje“ karalius teigė: „Aukso nebūna per daug!“, reprezentuodamas didžiąją žmonijos dalį, kuri nei matė daug aukso ar kitokio turto, nei kada matys, bet yra šventai įsitikinę, kad turtas lemia viską, o laimingumas ar nelaimingumas priklauso tiesiogiai nuo turto kiekio. Šmaikštuoliai yra sukūrę posakį, kad geriau būti nelaimingu turtuoliu, nei nelaimingu vargšu.
Pats Viešpats žemės kelionėje pasirinko vargšo kelią, o Jo Bažnyčia jau buvo ir turtingųjų, ir vargšų surinkimas.
Šventajame Rašte mes matome skirtingus šventuosius ir visiškai skirtingą jų santykį su turtu. Abraomas, Dovydas, Saliamonas, Jobas – gausiai turtais apdovanoti žmonės. Taip pat Biblijos istorijoje sutinkame Eliją, Joną Krikštytoją – tuos, kurie nieko neturėjo. Pirmajam kažkada maistą nešė varnai, kitas mito skėriais ir laukinių bičių medumi. Pats Viešpats žemės kelionėje pasirinko vargšo kelią, o Jo Bažnyčia jau buvo ir turtingųjų, ir vargšų surinkimas.
Šiandien liuteronų bažnyčia švenčia Pjūties padėkos šventę. Tai diena, kai Dievui dėkojame už visas kūniškas, žemiškas gėrybes. Tai prisiminimas to, ką nuolatos regime, liečiame, ragaujame, bet priimame tokia vangia širdimi ir dažnai abejinga veido išraiška, tarytum mes savaime esame nusipelnę šio gyvenimo ir visko, kas jame yra. Tačiau šiandien dėkojame Dievui už viską, ką turime – savo kūnus, duoną kasdienę, šeimos narius ir viską viską, kuo Jis mus yra palaiminęs.
Ir šiandien, kai girdime Jėzaus žodžius apie žemišką ir dangišką lobį, galime priekaištauti, koks gi žemiškas lobis gali būti kraunamas šiais nedarbo, paskolų, krizių laikais, kai daugelis tetrokšta kaip nors išgyventi, aprūpinti šeimos narius.
Mūsų sunkumai Viešpačiui žinomi ir suprantami. Kalbėdamas apie lobius Kristus mums primena, kad mes teisingai pasirinktume tikrąjį turtą ir kad mūsų širdis būtų pririšta prie tikrojo lobio ir viso gėrio šaltinio – Dievo. Juk iš Jo ateina visa, ką turime ir dar turėsime. Jis suteikia sveikatos ir dar vieną gyvenimo dieną. Jis dovanoja artimuosius gyvenimo kelionėje. Iš Jo malonės turime turtingesnį ar kuklesnį stalą. Jo palaiminimas yra žmonės, kurie mums įvairiais būdais patarnauja – gydytojai, gaisrininkai, kiemsargiai ir t.t. Už visos mūsų kasdienybės ir net pačioje kasdienybėje plaka mylinti, rūpestinga Dievo širdis.
Mūsų lobis, mūsų turtas nėra tik tai, ką turime, bet ir tai, ko siekiame, ko trokštame. Čia Jėzus mums primena lyg ir žinomą, bet vis pamirštamą tikrovę – kad kur eisime, tą ir pasieksime. Susitapatindami su pragaištančiu turtu, prisirišdami prie jo, iš aukso, pinigo, akcijų, nekilnojamojo turto susikurdami stabus, su jais ir pragaišime.
Kitas kelias – siekti artumo To, per kurį mes visa turime, siekti Jo pažinimo ir gyvenimo Jo Tiesoje. Tai nereiškia, kad mes turime atsižadėti žemiškų gėrybių, bet esame kviečiami priimti jas kaip Dievo meilės dovanas. Dėkodami ir garbindami Dievą, mes prisimename ir tuos, kurie gyvena varge bei neturte ir kuriems reikia mūsų pagalbos, mūsų dėmesio, mūsų meilės. Taip mes, nuodėmingieji, dėl kurių Kristus nepagailėjo savo gyvybės, mokomės teisingai priimti ir naudoti visas Dievo dovanas, už tai Jį garbindami.
